Jonas VINGIS
Mus dabar kas netingi, tas gąsdina, kad sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę liksime be elektros.Girdi, teks traukti iš palovių žibalines lempas arba pirktis žvakes.
Gal ir turi pagrindo šios šnekos, tačiau ir rezervų gamintis elektrą dar turime nemažai. Reikia tik pasižaboti vėją, sutramdyti vandenį. Sėskite į baidarę ir paplaukite Šventąja. Pamatysite, kiek ten vandens malūnų stovėjo: Antalieptės, Kavolių, Kiemonių ir dešimtys kitų. O ten, kur Tiltiškių malūnas, nepatingėkite sustoti ir išlipti. Dabar ten Energetikos muziejus. Jame per 5000 eksponatų, bylojančių apie energetikos kelią - nuo balanos gadynės iki Ignalinos atominės. Lauko aikštelėse elektros tiekimo linijų atramos, transformatorinės pastotys. O vietiniai jums papasakos, kad Tiltiškių malūne vanduo ne tik malė grūdus, bet ir vėlė milą, pjovė lentas, o čia pagamintos elektros užteko Tiltiškių kaimo ir Salako miestelio gyventojams. Beje, malūnas ne visiems patiko, nes pakeldavo vandens lygį Kiškelio ežere ir užliedavo aplinkinių kaimų pievas. Žmonės malūnininką net buvo į teismą padavę.
Dabar hidroelektrinės irgi turi daug priešininkų. Žalieji teigia, kad užtvenkę visas Lietuvos upes patenkintume tik apie 15 procentų elektros energijos poreikių, o Lietuva pavirstų vienu dideliu smirdančiu ežeru, panašiu į Kauno marias. Bet ekonomiškai hidroelektrinė labai naudinga ir mechanizmas čia labai paprastas: upė teka, turbina sukasi, pinigėliai byra.
