Kad išliktų Kalėdų paslaptis
Ketvirtus metus Marijampolės rajono apylinkės teismui vadovaujantis teisėjas Dainius Gudas sako, kad 2002-ieji Marijampolės teismo istorijoje įrašyti itin ryškiomis raidėmis - rudenį teismas persikėlė į naują, modernų pastatą.
- Be abejonės, jums didžiausias metų įvykis yra pagaliau pradėtas darbas naujuose rūmuose, kurie netgi labai papuošė buvusį apleistą miesto centro kampelį.
- Įkurtuvių nuotaikos tikrai malonios. Juk anksčiau dvylika mūsų teismo teisėjų buvo priversti bylas nagrinėti savo kabinetuose, kur sunkiai tilpdavo visi posėdžiui reikalingi žmonės, o salių buvo tik dvi. Teismo sekretorės, apsikrovusios bylų tomais, grūsdavosi irgi keliuose nedideliuose kabinetuose. O dabar bylos nagrinėjamos septyniose salėse, visur sumontuoti nauji baldai, erdvu, teisėjų kabinetuose, raštinėse ir archyve - kompiuteriai, visos darbui reikalingos priemonės. Tačiau pavydėti įkurtuvininkams neverta - nebent naujumo.
- Teismo fojė jau puikuojasi papuošta eglutė, kabinetuose taip pat yra švenčių nuotaikas išduodančio blizgesio. Gal ir posėdžiuose nuo gruodžio vidurio sklando dosnaus Kalėdų Senelio dvasia, o teisiamieji gali tikėtis kalėdinių nuolaidų?
- Na, teismas - ne ta vieta, kur vyrautų linksmybės ir nuolaidos. Net ir švenčių išvakarėse čia tos pačios bylos, tos pačios skirtingos stovyklos, įrodinėjančios savo tiesas, tos pačios ašaros. Tik posėdžiai dažniau nukeliami, nes visuomet prieš šventes žmonės leidžia sau neateiti į teismą - vieni serga, kiti gal kur išvykę, treti gal šiaip vengia susigadinti švenčių nuotaiką, o ketvirti gal neturi galimybių iš kokio kaimo laiku patekti į miestą. Užtat namuose - jau tikrai švenčių nuotaika. Turiu dvi dukras, kurių vis klausiau, kada gi ta eglutė bus papuošta. Taigi "pamėtėjau" iniciatyvą, o darbą atliko jos pačios. Ir dvylikametė, ir devynmetė jau seniai žino, kad Kalėdų senelis - tai persirengęs giminaitis, draugas ar kaimynas. Tačiau toji Kalėdų paslaptis namuose tebetvyro - visi ieškome vienas kitam dovanų ir iki lemiamo momento nežinome, kas slypi po pakuote. Savarankiškai pirkdamas malonias smulkmenas savo artimiesiems ir aš pasijuntu esantis Kalėdų senis! Man pačiam Senelio Šalčio mitas sugriuvo turbūt antroje klasėje. Pamenu, mokytoja ragino eiti į lauką ir laukti atvykstančio garbaus svečio, o kažkuris iš draugų nužiūrėjo, kad tas svečias persirenginėja ... mokytojų kambaryje! Žinia tuoj pasklido, atlikome savo tyrimą, ir tapo aišku - Senis Šaltis yra vieno iš mūsų tėtis! Didžioji paslapties skraistė buvo nuimta, tačiau nuotaikos liko nesužlugdytos.
- Dėl tų pačių "nesužlugdytų nuotaikų" gal palinksmintumėte mūsų skaitytojus galbūt anekdotu virtusiu pasakojimu iš savo darbo patirties?
- Geriau skaitytojams priminsiu visų teisėjų gerai žinomą, nesenstantį anekdotą. Štai teismo proceso metu suteikiamas paskutinis žodis teisiamajam. "Pasigailėkite manęs, vargšo našlaičio", - graudžiai išlemena kaltinamasis, teisiamas už abiejų savo tėvų nužudymą...
- Dėkoju už pokalbį. Linkiu, kad ir ateinantys metai būtų įsimintini.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
