Ir mūsų tėvai nebuvo be nuodėmės
Kai aštuntąją dešimtį įpusėjęs žmogus, kamuojamas ligų ir skaičiuojantis savo gyvenimo metus "nuo vienų laidotuvių iki kitų", sako, kad vis dėlto gyvenimas yra gražus, norisi atsigręžti į jį, suklusti ir sužinoti, kur jis semiasi stiprybės. Tokia yra Želsvos kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti Emilija Bendorienė (76 m.), po kurios nugyventų metų skraiste - du palaidoti sutuoktiniai, žuvęs sūnus, du mirę anūkai. Tragiškos lemties moteris kartais, rodos, pati savęs klausia, ar tikėti besiperšančia mintimi, kad ji yra kadaise prakeiktos giminės atstovė...
- Kokie gyvenimo skauduliai privertė jus manyti apie tą prakeiksmą?
- Juk ne kiekvienai moteriai tenka dukart patirti našlės dalią, išlaidoti visus savo ir abiejų vyrų tėvus, kitus artimuosius, apraudoti savo vaiko ir net dviejų anūkų mirtis. Kiek prisimenu, vos ištekėjau už pirmojo savo vyro Vinco, kuris buvo ketveriais metais vyresnis, jo giminėje buvo dažnai kalbama apie Vinco motinos prakeiksmus, paleistus aplinkiniams į ateitį. Kadaise Vinco tėvas Matas, kai dar buvo bernas, buvo aistringiausias savo apylinkėse lošėjas. Pas tokius Paulionius ir dienom, ir vakarais rinkdavosi kaimo vyrai ir lošdavo kortomis - kaip mes sakydavome, kazyruodavo. Ant kortos buvo statomi pinigai. Pasakojama, kad kartą Matas, pralošęs visus iki paskutinio grašio turėtus pinigus, iš gėdos ir nevilties nusišovė savo brolio kieme. Liko Mato sužadėtinė Marytė, tuo metu besilaukusi kūdikio. Tas vėliau gimęs kūdikis ir buvo mano būsimasis vyras Vincas. Marytė iš sielvarto ir skausmo prakeikė lošėjus priglausdavusius Paulionius, kurių giminė vienas paskui kitą išmirė nuo ligų ir nuo tragedijų - dabar iš kelių kartų likusi tik viena jų palikuonė, šiuo metu gyvenanti Airijoje. Negana to, aš, susituokusi su Vincu, šeštaisiais mūsų santuokos metais irgi likau kūdikio besilaukianti našlė. (Tai turbūt jau Paulionių giminės prakeiksmas ar likimo kerštas?) Tada jau turėjome dvi dukras ir labai laukėme berniuko. Gimė berniukas, bet dėl ligos miręs tėvas jo jau nematė - tik jo vardu pavadinau sūnų. Beje, mano pirmasis vyras irgi buvo aistringas lošėjas. Susirinkę vyrai taip lošdavo kortomis, kad tokių pat pomėgių kaimo laiškanešys net laikraščius ir laiškus, numetęs į kampą, po kelias dienas prasilaikydavo. Per vyro laidotuves mano anytėlė prisispyrusi ragino mane iškart ištekėti už Vinco pusbrolio Petro, kad padėtų man, vienai likusiai su vaikais. Nors Petras buvo dešimčia metų už mane vyresnis, bet gražus, dar nevedęs, todėl mes, taip raginami, greitai ir susikukavome. Nė vienerių metų našlė neišbuvau - va, irgi padūkusi kaip dabar jaunimas! Petro tėvai labai priešinosi, kad sūnus imtų našlę su trimis vaikais, tai mes susituokėme slapta. Tai sužinoję vyro tėvai mūsų atsisakė. Argi ne naujas prakeiksmas?.. Su Petru susilaukėme dar keturių vaikų. Paskui Petras mirė, dar vėliau avarijoje žuvo mūsų sūnus Beniukas, palikęs jauną žmoną ir vos dešimties mėnesių dukrelę. Vaikai man padovanojo jau penkiolika anūkų, bet du iš jų jau palaidojome: vienos dukros duktė, būdama paauglė, paskendo, o kitos dukros sūnus, jaunuolis, pats iš gyvenimo pasitraukė dėl nelaimingos meilės.
- Kas jums padėjo ištverti artimųjų netektis - juk aplinkiniams darote itin šilto žmogaus, prie kurio norisi šlietis, įspūdį?
- O sakykite, kam būtų lengviau, jeigu visą gyvenimą užsidariusi verkčiau arba savo ašaras rodyčiau aplinkiniams? Laidotuves priimu ir išgyvenu kaip šio gyvenimo neišvengiamą faktą. Skaudu, bet pakeisti juk nieko negalima. Mano mirę artimieji - visada su manimi mano mintyse, bet aš neturiu teisės savo liūdesį primesti šalia esantiems. Todėl net ir po tų visų laidotuvių pasinerdavau į darbą (sovietų laikais išgarsintame mūsų "Želsvelės" kolūkyje per 40 metų buvau melžėja), rūpindavausi vaikais, daug megzdavau ir siūdavau, grybaudavau, o laisvadieniais dainuodavome, giedodavome, traukdavome į bendruomenės susibūrimus. Gyviesiems juk gyventi reikia! Vėliau dar auginau ir du anūkus, kurių motinai, mano dukrai, gyvenimas susiklostė labai liūdnai. Neslėpsiu - buvo naujų "kandidatų" man į vyrus, tačiau du kartus tapusi našle apie naują santuoką daugiau net nenorėjau galvoti. Didelis savitvardos, ištvermės ramstis man buvo ir yra tikėjimas į Dievą. Iki šiol dažnai einu į bažnyčią, o ir namuose visada meldžiuosi.
- Ar neatbaido nuo bažnyčios vis dažniau viešumon "išlendantys" kunigų nuodėmingo gyvenimo nuopuoliai?
- Kunigas visų pirma irgi yra žmogus. Kokia visuomenė, tokie ir jos žmonės - taigi net ir kunigai, kaip sakoma, iš to paties molio. Jeigu kunigas vagia ar sukčiauja, tai jis yra nusikaltėlis ir turi sulaukti teismo. O jei kunigas žvalgosi į mergas, tai čia tik jo paties reikalas. Kam reikalingas tas draudimas kunigams mylėti, kurti šeimas?! Mes, žmonės, negalime teisti kunigų - tegul kiekvienas pats atsako už savo nuodėmes. Teisėjas tegul būna Dievas. Kita vertus, į bažnyčią einame ne su kunigu susitikti, o garbinti Dievo. Aš einu dar ir dėl to, kad man pačiai palengvėtų. Juk gyvenimas kupinas liūdnų, skaudžių įvykių. Mano kasdienybės "receptas" yra toks: pasiduoti nereikia ir net negalima - netektis reikia paversti prisiminimais, o ne kankyne.
- Ačiū už pokalbį. Sveikatos jums!
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Pensininkė Emilija Bendorienė nekeikia gyvenimo
