Augustas TAMALIŪNAS
- Mudu su žmona nuolat mokiname vyresniąją dukrelę nepamesti galvos, na, o jeigu atsitiktų kas nors baisaus, pirmiausia įdiegėme griebti mažąją sesutę ir nešti į lauką. Mat gyvename kartu su itin pagarbaus amžiaus senute ir, deja, dažnokai išgeriančiu šios anūku, mano svainiu, po gero gramo labiau neprognozuojamu už močiutę. Ar toli iki nelaimės? Džiaugiuosi, kad mūsų neįkyri didaktika nenuėjo niekais, - jau nutolus bėdai, sakė trisdešimt šešerių metų Eugenijus Šabūnas.
Jis irgi neprarado šalto proto pavojaus akimirkomis, kai kiekviena minutė lėmė žmogaus gyvybę, tačiau apie tai kalbėti nenori. Girdi, visi šitaip būtų padarę! Žmonos brolio ir senolės gelbėtojo laurus dviejų vaikų tėvas perleido jaunesniam kaimynui Aurelijui Šimkui, nors pastarasis tvirtina, kad jiedu šoko į dūmų tirštymę sutartinai.
Tai nutiko Kaune, nedidukėje Vaisių gatvėje. Va ten, aštuntuoju numeriu pažymėtame vieno aukšto mediniame name su mezoninu, kurį kauniečiai paprastai vadina mansarda, laikosi dvi moterys, du vyriškiai ir dvi mergaitės. Vietos tokiai šeimynai tikrai nėra per daug, stinga ir kai kurių patogumų, tačiau darnoje ne tokie sunkumai įveikiami.
Tą vėlų vakarą namuose tebuvo abi mergaitės, jų prosenelė ir už lūpos užmetęs Algis Lekavičius. Parėjęs iš brangių kaimynėlių, jis nusivilko striukę, nubloškė ją ant kėdės atlošo, įsijungė greta stovėjusį elektrinį šildytuvą ir prigulė ant sofos. Tuo tarpu Gerdos ir Giedrės gimdytojai buvo išvažiavę maudytis į Petrašiūnus. Kol jiedu ten svečiavosi ir švarinosi, Vaisių gatvės name likusios dukrelės, be abejo, nuėjo miegoti, senoji Marija Plechavičienė - irgi. Jos anūkas Algis jau seniai parpė ir, žinoma, nė neregėjo, kaip striukė nuo kėdės atlošo nuslydo žemyn, pataikydama tiesiai ant šildytuvo su dviem spiralėm. Tas elektros įtaisas buvo ant grindų ir, žinoma, nukritęs viršutinis drabužis bemat pradėjo rūkti, o vėliau, kas be ko, užsidegė.
- Nieko nejutau, - aplankytas Kauno medicinos universiteto klinikose, pasakojo Algis Lekavičius. - Bent jau neprisimenu, kaip nušliaužiau iki durų ir ten galutinai praradau sąmonę. Atsipeikėjau reanimacijoje, o paskui buvau perkeltas į Plastinės chirurgijos ir nudegimų skyrių. Mat ne vien prisikvėpavau troškių dūmų, bet ir gana stipriai apskrudo abi rankos, šiek tiek apdegė veidas. Sako, kad mane iš jau pleškančios virtuvės ištraukė švogeris Eugenijus, sesers vyras, o išnešė kaimynas Aurelijus Šimkus.
- Panašiai ir buvo, - gūžtelėjo pečiais šis vyrukas, - tik dar turėjau išdaužti lango stiklą, kad su Eugenijumi ištemptume į gatvę jo žmonos ir Algio močiutę. Stovėjau gatvėje su kaimynu ir kalbėjau, kai staiga išgirdau mažosios Gerdos šūksnį ir išvydau besiverčiančius dūmus. Apie mus su Eugenijumi neverta rašyti. Manau, kad kiekvienas šitaip būtų pasielgęs. Va mergaitė - kitas reikalas! Ji ne tik išnešė savo sesutę Giedrę, bet būtent šios narsios pradinukės dėka suskubome išnešti senikę ir Algį.
- Tikriausiai ir aš būčiau išėjusi, nesu tokia bejėgė, - sakė Marija Plechavičienė, - tačiau, deja, neprigirdžiu. Leisdamasi laiptais iš mansardos, sako, Gerda šaukė, o aš kuo ramiausiai miegojau. Ačiū Dievui, nedaug dūmų į plaučius pritraukiau. Kas žino, gal ir šimto metų sulauksiu, jeigu šitaip pasisekė ištrūkti iš tokios baisybės?
Antraklasė Gerda Šabūnaitė drovėjosi nepažįstamųjų ir nė už ką nesutiko pasakoti, kaip išgelbėjo sesutę Giedrę. Viską jau žinojęs, bet irgi ne itin šnekus jų tėvelis vis dėlto prasitarė, kad vyresnioji dukrelė prabudo nuo akis graužiančių dūmų, kad šie jau veržėsi pro grindis, kai ji pravėrė duris. Tada atseit beliko veikti, kaip buvo pamokyta. Animaciniai filmukai, kurių herojės daro karžygiškus žygius ir daugiau žiūri kitų, o ne savęs, tikriausiai taip pat pravertė. Šiaip ne taip prižadinusi mažylę, pradinukė išnešė ją į kiemą, pastatė prie vartelių, o tada šaukdama nurūko ieškoti pagalbos. Virtuvė, žinoma, išdegė, kone visas pirmasis aukštas aprūko, tačiau tai, pasak Eugenijaus Šabūno, pataisomas dalykas. Daug svarbiau, kad aštuonerių metų mergaičiukė gerai įsiminė gyvenimiškas pamokas, kad nebėgo slėptis, kaip neretai būna panašiais atvejais, ar į spintą, ar po lova. Būtų gerai, jog tragedija vos nepasibaigęs nelaimingas atsitikimas dėdei Algiui įkrėstų daugiau gyvenimo išminties, kadangi ši istorija įrodė, kad kartais jos daugiau turi netgi mažametė seserėčia.
Rolando Šmigelskio nuotr.
