Remigijus RAINYS
Raseinių rajono teisėsaugininkai aiškinasi Betygalos seniūnijos Ilgižių pirmame kaime gyvenusio Adolfo Blinstrubo (55 m.) žūties aplinkybes. Atsitiktiniais uždarbiais besivertęs vyriškis vieną popietę buvo surastas negyvas savo sugyventinės Elenos Janauskienės namuose. Pareigūnai į areštinę uždarė neblaivų įtariamąjį Saulių Janauską (23 m.), kuriam nustatytas 2,07 promilės alkoholio girtumas.
Vestuvių nekėlė
Daugiau nei prieš 30 metų E. Janauskienė liko našle su dviem mažais vaikais. Pirmasis moteriškės vyras buvo aptiktas nebegyvas pilname vandens griovyje . Nelaimėlį buvo prispaudęs ant krūtinės užvirtęs jo motociklas "Iž". Tuomet vieni kaimynai spėliojo, jog motociklu važiavęs neblaivus vyriškis pats nusivertė į griovį bei paskendo, kiti tikino, jog Elenos vaikų tėvą partrenkė ne vietoje į keliuką išsukęs kombainas.
Praėjus kuriam laikui po laidotuvių, į išvaizdžios našlės namus ėmė vis dažniau užsukti visų galų meistru laikomas Adolfas Blinstrubas. Jaunas vyriškis tuomet melžėja kolūkyje dirbusiai Elenai padėdavo tai tvoras sutaisyti, tai bekoną papjauti ir išmėsinėti. Ar maža ūkyje vyriškų darbų? Pamažu Adolfas prisipratino gedulo rūbus jau nusivilkusią moteriškę ir atsikraustė pas ją užkuriomis. Tiesa, naujai susikūrusi pora vestuvių nekėlė, tačiau drauge sugyveno net tris sūnus. Nors visus tris vaikus Adolfas pripažino savais, tačiau kažkodėl savo pavardės jiems nedavė, tad Eugenijaus, Sauliaus ir Arūno gimimo liudijimuose buvo įrašyta jų motinos pirmojo vyro pavardė. Kai vaikai užaugo, pradžioje faktinės šeimos sodybą paliko Elenos atžalos iš pirmosios santuokos, o vėliau - ir Eugenijus Janauskas.
Kaimo "sanitaras" ir "pagautinis vyrukas"
Darnus sugyventinių gyvenimas ėmė griūti iširus kolūkiui, mat nei Elena, nei Adolfas naujai ūkininkauti neišmoko. Porelė ir anksčiau nespjaudavo į taurelę, ilgainiui išgertuvės trukdavo vis ilgiau, o jų dalyviai neretai pasukdavo į visiškai priešingas puses.
Dar kolūkių laikais Adolfas dažnai talkindavo vietos veterinarijos gydytojui, kai reikėdavo iš arklių paimti kraują ar palaikyti specialisto apžiūrimą sergantį gyvulį. Todėl apylinkėse jis buvo vadinamas kaimo sanitaru. Žinia, gydyti susirgusių galvijų jo nekviesdavo, tačiau geresnio kiaulių skerdiko ar odų lupiko vietiniai ūkininkai ir neieškodavo. Niekam bet kokios prašomos pagalbos atsakyti negalėjęs Adolfas kaip priedą prie sutarto atlyginimo, priimdavo ir naminės stiklinėlę, o laikui bėgant, jų reikėjo vis daugiau ir didesnių.
Pradžioje tik su sugyventiniu taurelę kilnojusi Elena pamažu įprato "sveikatą taisyti" ir viena arba svetimų vyriškių kompanijoje. Iš visos drauge gyvenančios šeimynėlės nuolatinį darbą turi tik jaunėlis, tačiau ir šis lentpjūvėje įsidarbino tik sugrįžęs iš pataisos namų. Juose jaunuolis atliko teismo skirtą bausmę už smulkias vagystes. Vidurinysis Janauskas - Saulius, kaip ir tėvas, vertėsi atsitiktiniais uždarbiais. Žmonės pastovaus darbo neturėjusį jaunuolį net praminė "pagautiniu vyruku", nes šiaip jau su visais mandagus ir sukalbamas Saulius griebdavosi bet kokio darbo, kad tik į kišenę įkristų koks litas. Tiesa, "šilkinis" Saulius atrodydavo tik tuomet, kai būdavo blaivus. Išgėrusį S. Janauską tarsi kas pakeisdavo ir jo elgesys tapdavo neprognozuojamas.
Pateko į žiniasklaidą
Kiek daugiau nei prieš mėnesį Elena ir Adolfas tapo vieno savo rajoninio laikraščio rašinio herojais. Per patį sausros įkarštį abu sugyventiniai vėl "užsikabino" ir pamiršo ganykloje savo abi karves . Kelias paras raguotosios baubė nešertos, negirdytos bei neperkeltos ganytis į kitą vietą. Pradžioje kaimynai, pagailėję besikankinusių karvių, patys joms atgabendavo vandens, tačiau vėliau pasiskundė seniūnijai. Komisija, į kurią įėjo Betygalos seniūnas, veterinarijos tarnybos specialistai ir vietinio laikraščio korespondentas, tikrindami padėtį seniūnijos ganyklose, užsuko ir į Elenos valdas. Namuose rastas visiškai girtas Adolfas vebleno, jog karvės ne jo ir jomis rūpintis jam nepriklauso, o ne ką blaivesnė Elena tik po ilgo ieškojimo buvo aptikta svetimos sodybos daržinėje, kur buvo užsidariusi su jos šeimininku. Seniūnijos darbuotojų priekaištai ir rašinys laikraštyje sugyventinius sudrausmino tik kelioms dienoms, nes nepraėjus nei savaitei juos vėl matė šlitinėjančius po kaimą.
Kruvinos karvės "pakasynos"
Paskutinė proga A. Blinstrubui užsidirbti atsirado, kai gretimame Žibulių kaime krito vienos ūkininkės karvė. Odos nulupti pakviestas Adolfas į talką pasikvietė ir Saulių. Darbą apie pietūs baigę vyrai buvo pavaišinti ir kai kuo stipresniu, tad į namus sugrįžo jau gerokai įšilę. Žibuliškiai tikina, jog už karvės odos nulupimą mokama apie 50 litų, tad nenuostabu, kad staiga praturtėję tėvas ir sūnus išgertuves pratęsė ir namuose. Dėl ko tarp sugėrovų kilo konfliktas - aiškinamasi, tačiau kaimynai spėlioja, kad Adolfas su Sauliumi nepasidalino pinigais. Esą tėvas papriekaištavo, kad Saulius jam per mažai padėjo, o ir visą vasarą nieko nedirbo, tik pragulėjo lovoje. Tad jam tepriklauso mažesnė uždirbtų pinigų suma. Apgirtęs jaunuolis savo dalies reikalavo mušdamas ir spardydamas Adolfą, o jau nebegalinčiam pasipriešinti vyriškiui parkritus ant grindų - šokinėjo ant jo. Išgertuvėse pradžioje dalyvavo ir Elena, tačiau ji teigė, jog teišgėrė tik stiklinę alaus, o kai sūnus pradėjo mušti Adolfą, bandė jį užstoti. Saulius motiną išstūmė į koridorių ir tęsė egzekuciją. Moteris nubėgo pagalbos pas kaimynus, tačiau šie kištis atsisakė, tikindami, jog tėvas su sūnumi pykstasi dažnai ir išsiaiškins patys.
Į namus sugrįžusi Elena vyrą surado jau nebegyvą, o jį apsikabinęs Saulius verkė... Vėliau jaunuolis įsitaisė ant kėdės ir juokdamasis aiškino tėvo nemušęs. Kai kas mini matęs ir kambaryje numestą kruviną žarsteklį, kuriuo neva sūnus talžęs tėvą, tačiau ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai kol kas apie jokį žmogžudystės įnagį neužsimena. Pirminės apklausos metu įtariamasis jau neneigė susimušęs su nužudytuoju, aiškindamas, jog tarp jų įvyko buitinis konfliktas.
