Tai bent užaugino sūnų!
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijai neprireikė daug pastangų nagrinėjant kauniečio Virgilijaus Nižinsko (43 m.) baudžiamąją bylą, kurioje jis buvo kaltinamas motinos nužudymu. Visą teismo procesą vyriškis sėdėjo nuleidęs galvą - jam buvo sunku pakelti akis ir pažvelgti į savo brolį Gintarą...
Nuolatinio darbo neturėjęs, kadaise už alimentų nemokėjimą teistas V. Nižinskas pripažino, jog savo gyvenimą mėgdavo paįvairinti išgertuvėmis. Deja, sūnaus lėbavimas labai skaudino motiną Stasę Nižinskienę (62 m.), tad ji dėl to dažnai priekaištaudavo. Tačiau Virgilijus į bet kokias pastabas bei prašymą keisti gyvenimo būdą nekreipė dėmesio. Tad nenuostabu, jog šeimoje (tuo metu jis gyveno su motina) netildavo barniai, kurie neretai peraugdavę į grėsmingus konfliktus. Baisiausia tai, jog suaugęs vyras nesibodėdavo motiną ne tik pastumti, bet ir suduoti...
Šių metų sausio 4-ąją, apie 17 valandą V. Nižinskas namo sugrįžo neblaivus. Vyriškio teigimu, motina vėl ėmė bartis ir sudavė jam ranka per veidą. Tuomet Virgilijus "automatiškai", nė kiek nesusimąstydamas, ką daro, smogė gimdytojai porą sykių į pilvą. Smūgiai buvo mirtini.
Teisme liudijusi Nižinskų kaimynė Vilma Šalčiuvienė pasakojo beveik kiekvieną vakarą girdėdavusi iš šio buto sklindančio triukšmo garsus, moteriškas balas šaukdavosi pagalbos. Kuomet neiškentusi paskambindavo į duris ir pagrasindavo iškviesianti policiją, triukšmas kuriam laikui nurimdavo. Ne išimtis buvo ir lemtingosios sausio 4-osios vakaras.
Kauno apygardos teismas pripažino, jog V. Nižinskas mirtinai sužalojo savo Motiną, ir paskyrė 11 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią teks atlikti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
