Irena ZUBRICKIENĖ
Lietuvą supurčiusi Kelmės rajono gyventojų Jonaičių kruvina šeimos drama, jau praminta žiauriausiu ir garsiausiu pastarojo meto nusikaltimu, iki šiol aktyviai aptarinėjama. Žmonės vieni kitų klausinėja - ar tikrai Alma Jonaitienė galėjo pati nužudyti savo du sūnelius? Kokia priežastis, rodės, padorią ir sveiką motiną pastūmėjo tokiam beprotiškam ir niekaip nepaaiškinamam žingsniui? Kaip reikės toliau gyventi trigubą tragediją patyrusiam Virgilijui Jonaičiui? Ar jis sugebės susitaikyti su savo ir likusių savo trijų vaikų likimu?..
Panaši tragedija prieš 7 metus sukrėtė Lekėčių miestelyje (Šakių r.) gyvenusią šeimą: ją savomis rankomis sunaikino šeimos galva Valdas K. (dabar 40 m.). Aušra K. (39 m.) dabar sako, kad išgyventi tokią tragediją įmanoma, bet laukia beprotiškai sunki, kankinanti kasdienybė, o ramesnis laikotarpis ateina negreitai.
Buvo rūpestingas tėvas
- Kelmiškių šeimos tragedija iš tiesų primena manąją, tačiau ji dar žiauresnė, - "Akistatai" sakė Aušra K. - Šiurpu, kad vaikučių gyvybę atėmė, kaip skelbiama, motina - žmogus, ją dovanojęs. Be to, jeigu motina iš tikrųjų yra žudikė, jos melas ir elgesys po nusikaltimo niekaip nepaaiškinamas ir leidžiantis ją smerkti. Mano skausmo atveju Valdas, suvokęs, ką padarė, pats savęs baidėsi ir net bandė nusižudyti, o sulaikytas nieko neneigė. Čia aš įžvelgiu, jeigu nuskambės nejuokingai, šiokio tokio nuoširdumo.
Iš Stakliškių miestelio (Prienų r.) kilusi Aušra ir Žemaitijoje užaugęs Valdas, kadaise susipažinę, padraugavę ir sukūrę šeimą, apsigyveno abiem svetimame krašte - Lekėčiuose. Čia Valdas po aukštojo mokslo studijų gavo nuolatinį darbą ir gyvenamąjį plotą - padorų butą. Vyras dirbo bendrovės "Lekėčiai" vyriausiuoju energetiku. Aušra buvo namų šeimininkė, nes šeimoje augo dvi mažametės dukrytės - Odeta (6 m.) ir Aistė (1 m.). Sutuoktiniai sutarė neblogai, mergytės buvo labai prižiūrimos ir mylimos.
Kaip ir dabar prisimena jų kaimynystėje gyvenę lekėtiškiai, Valdas atrodydavo esąs rūpestingas tėvas: gražiai bendraudavo su dukrelėmis, vesdavosi jas prie Nemuno, nupirkdavo saldainių. Aušros motinos Onutės Lakštauskienės prisiminimais, žentas mylėjo savo mergytes - ir auskarėlius vėrė, ir kuprinę nupirko... Tik prieš pat tragediją, kurios niekas nenujautė, Aušra savo namiškiams buvo prasitarusi, kad Valdas pradėjo gerti, kelias savaites neina į darbą, savo elgesiu baugina žmoną, raginančią gydytis nuo alkoholio.
Protą aptemdė alkoholis
- Vieną 1999-ųjų rugsėjo pabaigos dieną Aušra su mergaitėmis buvo pas mane Stakliškėse, visi kasėme bulves, o kitą dieną, kai duktė jau buvo sugrįžusi į Lekėčius, išgirdau kraupią žinią, - jaudindamasi prisiminė O. Lakštauskienė.
Tą rugsėjo dieną Aušra, palikusi namuose dukreles su Valdu, kuris gurkšnojo alų (vyras neišsiblaivė visą mėnesį), kelioms minutėms išskubėjo į vaistinę. Parėjusi moteris rado užrakintas buto duris, o už jų - vonioje nuskendusias abi savo dukreles. Valdo namuose nebebuvo. Amo netekusi moteris dar pastebėjo, kad ant kablio, kuris buvo pritvirtintas prie svetainės durų, kybojo iš diržo padaryta kilpa. Aušra suprato, kad Valdas ketinęs nusižudyti, tačiau suvokti, kas ir kodėl nutiko namuose per trumpą laikotarpį, moteris niekaip negalėjo.
Aušra tuoj po tragedijos išvyko su savo namiškiais į motinos namus Stakliškėse. Tuo metu apie Valdą jokių žinių nebuvo. Tik po savaitės Šakių policininkai, gavę informacijos, pradėjo sekti netolimų kaimynų Jočiūnų sodybą. Kaip netrukus paaiškėjo, patiems šeimininkams net nenujaučiant, jų mūriniame tvarte visą savaitę slapstydamasis gyveno Valdas. Naktimis jis išlįsdavo iš savo slėptuvės ir, kaimynų šunų neaplotas kaip saviškis, skubiai prisirinkdavo obuolių. Dienomis Valdas tyliai tūnodavo po šienu pasidarytame guolyje, į kurį patekdavo per nedidelę tvarto landą.
Pareigūnai prie šio ūkinio pastato atėjo su tarnybiniu šunimi. Kai vienas jaunas policininkas užlipo čia pasižvalgyti ir apieškojo patalpą, jis greitai užčiuopė žmogaus ranką. Atkapsčius šieną, Valdas aptiktas ramiai gulintis prie krūtinės sudėtomis rankomis. Jis atrodė lyg miręs - buvo tarsi sustingęs iš baimės. Apšepęs, suskretęs ir apžėlęs Valdas nė kiek nesipriešino, iškart prisipažino paskandinęs vonioje dukreles ir verkė atgailaudamas. Savo kraupaus poelgio jis negalėjo paaiškinti, tik pats teigė, kad per mėnesį esą pragertą protą tą lemtingą momentą valdė kažkoks įsakmus vidinis balsas, raginęs skandinti. Vyras labai gailėjosi ir nuolat ašarojo kartodamas: "Ką aš padariau?.."
Savo dukrelių žudiku tapęs vyras nuo to momento laisvės nebeišvydo. Jam buvo atlikta psichiatrinė ekspertizė, po kurios paaiškėjo, kad Valdas susirgęs sunkia depresija, o 2000-ųjų balandį Kauno apygardos teismas pripažino, kad Valdas yra nepakaltinamas, ir paskyrė jam priverčiamąsias gydymo priemones Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sustiprinto režimo sąlygomis. Kaip tuomet teigta, kaltinamasis bus gydomas tol, kol pasveiks ir bus galima nustatyti, ar jis nusikaltimo padarymo metu buvo pakaltinamas, ar galėjo suvokti savo veiksmus. Valdas ten pat gydomas iki šiol.
Be pagalbos būtų palūžusi
Po šeimos tragedijos Aušra K., Stakliškėse pasilaidojusi dukreles, į Lekėčius nebegrįžo. Ten iki šiol likęs neparduotas jų butas su baldais, drabužiais, kitais daiktais - tik be žmonių. Iš pradžių Aušra nenorėjo grįžti į namus dėl šiurpios tragedijos, vengdama kraupių prisiminimų, o paskui nusprendė nebegrįžti ir dėl to, kad Šakių rajonas - jai svetimas kraštas.
- Ją iškart po laidotuvių išsivežė dėdė į Vilnių, - apie po nelaimės dukteriai suteiktą pagalbą pasakojo Aušros mama. - Ten ji pagyveno kokį mėnesį. Po to sugrįžo pas mane, bet tuoj pat savo paramą pasiūlė Aušros pusseserė Nijolė. Ji priėmė Aušrą gyventi kartu ir padėjo susirasti siuvėjos darbą Prienuose.
Pati Aušra teigė, kad už rūpestį ir pagalbą yra dėkinga savo supratingiems giminaičiams, bet nebūtų išsivertusi ir be kvalifikuoto psichologo konsultacijų. Į šį specialistą moteris kreipėsi irgi patarta artimųjų. Aušra sako, kad po netrumpo bendravimo su psichologu ji pradėjusi įsivaizduoti savo ateitį, kuri iškart po dukryčių laidotuvių jai atrodžiusi beprasmė, įsikalė į galvą gyvenimo priesaką, kad negalima palūžti ir gyventi tik vakarykščia diena.
Beje, Aušros kasdienybei neabejingi jos artimieji iki šiol labai rūpinasi jos emocine būsena: nelinkę kalbėtis su ja apie kadaise ištikusią tragediją, kad esą ramiai gytų padarytos sielos žaizdos, skeptiškai vertina žurnalistų norą vis domėtis, kaip gyvena šeimos dramos palaužta moteris.
- Kelmės atvejis man, žinoma, sukėlė naują išgyvenimų bangą, tačiau be skaudžių išgyvenimų ir prisiminimų aš negyvenu, galima sakyti, nė vieną dieną, nes tokie dalykai nepamirštami - jie kasdien širdyje, - atviravo Aušra. - Labai norėčiau, kad tai būtų tik sapnas, praeitis, nuo kurios būtų galima atsiriboti, bet, deja, yra kitaip. Mano šeimos gyvenimas išdraskytas neatitaisomai. Kaip ir kelmiškių Jonaičių. Kraupiausia, kad šeimos išdraskytos pačių šeimos narių rankomis.
Kita vertus, kaip sakė mananti Aušros mama, kelmiškiui V. Jonaičiui turėtų būti kiek lengviau išgyventi sielos skausmą, nes jam po tragedijos liko trys vaikai, kuriais reikia nuolat rūpintis ir nėra kada galvoti apie save, o Aušrai nebeliko nieko - tik laimingas šeimos akimirkas užfiksavusios fotografijos...
Viltys dar nepalaidotos
Aušra K., priminusi liaudies išmintį, kad gyviesiems kapų nėra, teigė svajojanti apie šviesesnę savo kasdienybę ir vilčių dar nepalaidojusi. Naujo gyvenimo draugo ji neturi; sakė apie viską mąstanti rimtai, tad atsitiktinės ir trumpalaikės pažintys jos nedomina. Be to, ne taip paprasta į sužalotą sielą įsileisti naujus jausmus, jų neapkartinant savo skausmu.
Beje, Aušra oficialiai dar neišsituokusi su Valdu, tebegydomu ligoninėje, tačiau ryšių su juo nebepalaiko. Kažkada su savo namiškiais buvo nuvykusi pasikalbėti apie bendro buto pardavimą, tačiau šios problemos tuokart neišsprendė, nes medikai rekomendavo palaukti, kol Valdas bus sveikesnis. Esą gauti jo parašą dėl sandėrio nesunku, tačiau amoralu palikti vyrą be pastogės virš galvos, kai jis sugrįžtų į laisvę. Šiuo atžvilgiu neryžtinga Aušra taip ir užmetė pradėtą tvarkyti reikalą, nors butu domėjosi ne vienas pirkėjas, o Valdo tėviškėje, numirus abiem tėvams, vienturčiam sūnui likęs visas namas.
Visą savo laiką Aušra praleidžia darbe - nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Laisvalaikio lieka tik savaitgaliais. Tuomet moteris dažniausiai vyksta pas mamą į Stakliškes, kur visuomet būna įvairių darbų. Anot Aušros, darbu užimtos rankos kartu neleidžia "eiti į šoną" ir mintims. Vis dėlto moters planuose - savas butas ir naujas, šviesesnis, gyvenimo etapas.
Aušra negalėjo (arba nenorėjo) konkrečiai atsakyti, kokius jausmus ji dabar jaučianti sutuoktiniui, sunaikinusiam šeimą, tik užsiminė, kad jis - sunkus ligonis. Mintis, kad duktė kada nors galėtų vėl gyventi su Valdu, jos motiną O. Lakštauskienę, anot pačios, net nupurto ir varyte varo į kapus.
Vaikžudžių ateitis - be ramybės
O. Lakštauskienė neslėpė savo minčių apie vaikžudžius tėvus, nepaisant, ar jie tai padarė būdami ligoniai, ar sveiku protu. Didelę gyvenimo patirtį turinti moteris įsitikinusi: jeigu panaikinta mirties bausmė, tokius asmenis reikia be jokių išlygų įkalinti iki gyvos galvos, nes jie laisvėje vis tiek niekada neturės ramybės.
- Jeigu mano žentas bus išleistas iš ligoninės, visi jo bijos dėl galimo pavojaus, juo nepasitikės, įtarinės kiekviename žingsnyje, kad liga nepasikartotų, - svarstė Onutė. - Jis pats susveikęs, nešiodamasis širdyje kaltės jausmą, nenurims ir tik vegetuos kaip daržovė. Taigi ir jam pačiam būtų labai sunku, ir su juo - bėda.
Onutei smalsu, ar žentas ligoninėje pagalvoja apie praeities tragediją: ar prisimena, kaip tuosyk vedė ar gal įviliojo abi mergytes į vonios kambarį, ar skubėjo, ar veikė apgalvotai; ar paskaičiuoja, kad Odeta būtų jau paauglė, o Aistė - čiauškanti "kodėlčiukė" pradinukė; ar atgailauja. Moteris kartu su dukra ir sūnumi kartą buvo nuvykusi į Rokiškį - esą knietėjo aprėkti Valdą už padarytą skriaudą. Bet pasimatymų kambaryje išvydusi esą iš gėdos pajuodusį, verkiantį, neturintį ką pasakyti Valdą uošvė nepratarė nė žodžio, o žentas, tuoj pakilęs, drebėdamas išėjo iš patalpos. Tada Onutė ir padariusi išvadą: labai gaila, bet vyras pražuvęs amžinai... Kita vertus, dabar, kai išgirdusi, kokį melo spektaklį po dviejų sūnelių nužudymo buvo surengusi kelmiškė vaikžudė, siekdama išvengti atsakomybės, Onutė įsileido į savo mintis graužiančią dvejonę: esą gal ir Valdas tuokart tik suvaidino ligonį, o iš tiesų buvo savo mergyčių šaltakraujis budelis?..
- Baisu, kai psichikos liga užvaldo žmogų, ypač kai net namiškiams neįmanoma įžvelgti tos ligos pradžios, - svarstė Onutė. - Pritariu, kad sveiku protu tokie nusikaltimai neįmanomi.
Negalėdama suvokti, kodėl likimas liūdnai suklostė dukters Aušros gyvenimą, Onutė atviravo dabar tetrokštanti vieno - kad Aušra dar sutiktų gerą vyrą ir likusį gyvenimą nugyventų ne viena. Esą nors ir skurdžiau, bet su mielu žmogumi. Vienatvės skonį pensininkė pati pajutusi, kai prieš 3 metus tapo našlė. Antrosios pusės dukrai linkinti mama vardino: Aušra buvo ir liko labai tvarkinga, ramaus būdo, supratinga, darbšti, simpatiška...
- Kelmės tragedija atkrapštė mūsų žaizdas, tačiau mes su dukra stengiamės nekalbėti apie mūsų praeitį, - pasakojo dar vieną sūnų ir vieną anūką turinti Onutė. - Vos tik kuri užsimename, pradedame verkti, o tada kreipiame kalbą kitur. Tyliai pavartome mūsų mergyčių nuotraukas, aplankome jų kapelį. Būtų palaima atsiriboti nuo skaudžios praeities, bet tai - ne žmogaus galioms.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Tėvo nužudytų dukryčių kapą Stakliškėse galėtų parodyti kone kiekvienas stakliškietis, nes Karbauskų šeimos tragedija kadaise sukrėtė visą miestelį
