Apie ligonių slaugymą...
Pastaraisiais metais į medicinos įstaigų stacionarą patenka tik sunkiausi ligoniai - ten juos slaugo patyręs, atitinkamai paruoštas medicinos personalas. Kitiems ligoniams patariama gydytis namuose, vadinasi, juos turi slaugyti artimieji. Kita vertus, kai kurie ligoniai mieliau sutinka gydytis jaukioje, ramioje ir įprastoje namų aplinkoje, nei gulėti ligoninėje. Taigi ar mokame slaugyti sergančiuosius? Štai keletas patarimų.
Svarbiausi slaugos veiksmai - ligonio maitinimas, reikalingų procedūrų atlikimas bei gerų buities sąlygų užtikrinimas. Slaugytojai turi atminti, jog savo nuožiūra slaugyti ligonio negali - privalo tiksliai ir stropiai vykdyti gydytojo nurodymus. Ypač tai pasakytina apie sergančių vaikų slaugymą, mat netinkamai slaugant mažiesiems ligoniukams galima labai pakenkti!
Kad ir kokia beviltiška situacija būtų (pavyzdžiui, slaugomas nepagydomos ligos paskutiniąja stadija sergantis ligonis), slaugytojas neturėtų kartu su ligoniu krimstis, išgyventi. Kaip nepatartina tvirtinti, jog liga visiškai nebaisi, taip nereikia ir dramatizuoti situacijos, pasakoti apie nesulaikomą ligos plitimą, skelbti tyrimų rezultatus (ypač jei jie nieko gera nežadantys).
Apie sveikatos būklę reikėtų informuoti labai subtiliai, pasveriant kiekvieną žodį, neužgesinant paskutinės vilties... Be to, sunkūs ligoniai neretai būna labai irzlūs, pikti, nervingi, tačiau juos slaugantieji, kad ir labai pavargę, jokiu būdu neturėtų atsakyti tuo pačiu. Didelė kantrybė reikalinga ir pildant visus be išlygų slaugomo sunkaus ligonio pageidavimus.
Jei slaugomas ligonis negali savarankiškai judėti (vaikščioti) ar vartytis, sėdėti, jį reikia paguldyti taip, kad jaustųsi patogiai. Įprasta ligonio padėtis lovoje - šiek tiek pakelta galva (jei kraujo spaudimas didesnis, galvą reikia laikyti aukščiau, jei žemas - žemiau).
Kad nuo ilgo gulėjimo nesusidarytų pragulų (opų, susidarančių odoje dėl kraujo apytakos sutrikimo), reikia kuo dažniau keisti gulinčio ligonio kūno padėtį; daryti aktyvius ir pasyvius ligonio rankų bei kojų judesius kraujo apytakai pagerinti; stebėti, kad ligonio patalynė nuolat būtų švari, sausa; jei ligonis guli ant nugaros, po ja pakišti specialų guminį, į audinį įvilktą ratą. Jei pragulos vis dėlto pradeda formuotis (pirmasis simptomas - pabalusi oda, kuri greitai parausta, vėliau oda pradeda tinti, sluoksniuotis), būtina kuo skubiau imtis priemonių: pragulų vietas keliskart per parą apiplauti šiltu vandeniu, po to ištrinti vatos tamponu, suvilgytu dezinfekuojančiu tirpalu (salicilo spiritu, odekolonu, silpnu kalio permanganato tirpalu ar kt.). Po to odą sausai nušluostyti ir pabarstyti talku. Jei yra galimybė, oda pakvarcuojama - taip pagerinama kraujo apytaka ir pagreitinamas žaizdų gijimas.
Kad nepradėtų brinkti ilgai gulinčio ligonio kojos ar neimtų plėstis poodinės venos, kartkartėmis reikėtų ligoniui po kojų keliais pakišti pagalvę (kad kojos būtų aukščiau).
Labai gerai, jei ligonis guli atskirame kambaryje. Tokį kambarį reikėtų įrengti ten, kur mažiau girdėti gatvės triukšmas. Lovos nereikia statyti prie lango - kad nevargintų tiesioginiai saulės spinduliai. Kadangi sunkūs ligoniai dažnai skundžiasi miego sutrikimais, jiems reikėtų sudaryti visas sąlygas gerai pasiilsėti (vengti triukšmo, pritildyti kituose kambariuose veikiančius radiją ar televizorių, nebildėti atidarinėjant ar uždarinėjant duris ir t. t.).
Ligonio kambario temperatūra neturėtų viršyti 20 laipsnių šilumos. Patalpas, ligonį užklojus šilta antklode, reikia dažnai vėdinti (mažiausiai 3 kartus per parą), o vasaros metu orlaidė gali būti atvira dieną naktį. Tiesa, negalima padaryti skersvėjo!
Kiekvieną dieną būtina drėgnu skuduru išplauti grindis, valyti dulkes, nušluostyti ligonio naudojamus daiktus. Patalynė turi būti visada švari (keisti ne rečiau kaip kartą per savaitę, o jei susitepė - tuojau pat). Dažniau patalynę reikia keisti ir tuomet, jei ligonis smarkiai prakaituoja. Tuomet reikia dažnai pervilkti ir naktinius marškinius, prieš tai kūną nuvalant drėgna, po to sausa šluoste.
Jei ligonis nelaiko šlapimo, prieš tiesiant antklodę čiužinys aptraukiamas neperšlampama klijuote.
Kiekvieną rytą ir vakarą kambario temperatūros vandeniu su muilu ligoniui būtina nuprausti veidą, kaklą, rankas (jei ligonis pajėgia, pasodintas apsiprausia pats). Itin sunkiems gulintiems ligoniams bent kartą per dieną apiplaunami lytiniai organai, o tiems, kurie nelaiko šlapimo - dar dažniau. Mažiausiai kartą per savaitę šiltu vandeniu su muilu apiplaunamos visos prieinamos ligonio kūno vietos: liemuo, pilvas, kojos. Būtina kruopščiai išvalyti kirkšnių ir pažastų raukšleles.
Sunkiomis ligomis sergančių ligonių organizmo atsparumas esti sumažėjęs, todėl jiems gali būti pažeisti dantys, sustiprėja parodontozės simptomai, prasideda dantų smegenų ar burnos gleivinės uždegimai. Kad to neatsitiktų, ligonis turi mažiausiai du kartus per dieną valyti dantis, o po kiekvieno valgymo burną išsiskalauti specialiu (dezinfekuojančiu) skysčiu ar bent šilta arbata, šiltu vandeniu. Jei ligonis pats nepajėgia išsivalyti dantų, tai turi atlikti slaugytojas (dantų šepetėlis apvyniojamas vata, pamirkoma į 5 procentų stiprumo vandenilio peroksido tirpalą ir nuvalomas liežuvis, burnos gleivinė). Jei ligonis turi nuimamus protezus, po kiekvieno maitinimo juos reikia išplauti švariu vandeniu. Nakčiai išimtus protezus patartina įdėti į sausą indą, o ryte, prieš dedant į ligonio burną, nuplauti vandeniu.
Jei ligonis pats maitintis neįstengia, jį maitina slaugantis asmuo. Prieš pradedant ligonį maitinti, slaugytojas privalo švariai su muilu nusiplauti rankas. Po ligonio nugara pakišama didesnė pagalvė, kaklas ir krūtinė uždengiami neperšlampama klijuote. Maisto duodama nedidelėmis porcijomis, darant pertraukėles - kad ligonis jį galėtų gerai sukramtyti. Ligonis girdomas iš specialaus (uždengiamo) puodelio.
