Kaip palengvinti mirtinų ligonių dienas
Irena ZUBRICKIENĖ
Lietuvoje vis sparčiau plinta paliatyviosios slaugos idėja. Jos nešėjas profesorius Arvydas ŠEŠKEVIČIUS, Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto dekanas, linkęs paaiškinti paprasčiau: paliatyvioji slauga - tai mirtinų ligonių, kurių prognozuojama gyvenimo trukmė trumpa, slaugymas. Pagrindinis priežiūros tikslas - sumažinti ligonio kančias, pagerinti likusį jo gyvenimą, padėti gyventi kuo aktyviau iki pat mirties.
Slaugo visa komanda
Neseniai profesorius lankėsi Vilkaviškio ligoninėje, kuri siekia licencijos teikti paliatyviosios slaugos paslaugas. Čia jo paskaitų ciklą išklausė 24 medikai, jiems profesorius įteikė sertifikatus - palaimino būsimam sunkiam, bet labai reikalingam ir prasmingam darbui. A. Šeškevičius tokį paskaitų kursą skaito ir medikus ruošia jau ne vienerius metus.
Anot profesoriaus paliatyvioji slauga išsiskiria tuo, kad pagalbą teikia ne tik medikas, bet ir psichologas, kunigas, socialinis darbuotojas - visa komanda. Tokia pagalba reikalinga ne tik sunkiam ligoniui, bet ir jo šeimos nariams, kurie kartu su slaugančiu ir gydančiu personalu sudaro vieną visumą.
Paliatyvioji pagalba yra gana nauja medicinos sritis, nors Vakarų šalyse ji sėkmingai vystoma jau daugelį metų. Ši pagalba atsirado atskirai nuo tradicinės medicinos. Pirmiausia ją teikė rūpestingos ir supratingos slaugytojos. Šiuolaikinė paliatyvioji pagalba vis labiau skverbiasi į kitas sveikatos priežiūros sritis. Ją teikia kvalifikuoti gydytojai, slaugytojai, išmanantys mediciną, farmakologiją, onkologiją, psichoterapiją ir turintys bendravimo įgūdžių.
Padeda įveikti mirties baimę
Kai liga pažengia taip toli, jog medicina bejėgė ją įveikti, belieka stengtis, kad likęs trumpas žmogaus gyvenimas būtų kuo mažesnė našta jam pačiam ir jo artimiesiems. Anksčiau buvo kreipiamas dėmesys tik į ligonio gyvenimo trukmės pailginimą. Tačiau dabar įvairios sveikatos problemos ir sėkmingi gydymo rezultatai nustatomi ne tik pagal gyvenimo trukmę, bet ir pagal jo kokybę.
Anot pavyzdžiais savo teiginius grindusio profesoriaus, paskutine vėžio stadija ar kita nebepagydoma liga sergantis žmogus išgyvena ne tik fizines kančias. Jį pradeda kankinti dvasinės, psichologinės problemos. Supratęs, kad mirtis yra nebeišvengiama, pacientas neretai puola į depresiją, būna apimtas nerimo. Gydytojo teigimu, daugelis ligonių bijo ne pačios mirties, bet mirimo proceso - esą mirtis bus sunki, skausminga, kankinanti. Neretai nerimaujama ir dėl socialinių problemų, jog šeima neteks pajamų šaltinio, kartais - buvusio vienintelio ramsčio, gerovės kūrėjo. Ligoniai, galima sakyti, negali susitaikyti su pasikeitusiu savo vaidmeniu šeimoje. Pavyzdžiui, vaikus iš darželio parsivesdavusi senelė, atgulusi į ligos patalą, kankinasi dėl to, kad dabar šio darbo atlikti nebegali. Tad tik kvalifikuotas psichologas arba kunigas gali padėti žmogui susitaikyti su tokia padėtimi, nesijausti kaltam, našta artimiesiems, iš gyvenimo išeiti oriai ir nesugniuždytam.
Pagalba - ir ligonio artimiesiems
Kai namuose ilgai slaugomas sunkus ligonis, pagalbos prireikia ir jo artimiesiems. Jie pervargsta ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, pakrinka jų nervų sistema. Tokie slaugytojai pradeda jausti diskomfortą, kad sunki našta kliuvo būtent jiems. Pavyzdžiui, sergančią motiną slaugančiai dukrai atrodo, kad rūpesčiu turėtų dalintis ir kitur gyvenantis brolis. Prasideda nesutarimai, barniai. Taigi sergančiojo artimiesiems būtina psichologo, socialinio darbuotojo pagalba.
Pagalbos prireikia ir palaidojus slaugytą ligonį. Pagal paliatyviosios pagalbos vakarietišką modelį, po laidotuvių sunkaus ligonio šeima dar metus rūpinamasi. Ją lanko socialiniai darbuotojai, psichologas. Medikai stebi dažnus atvejus, kai gedėjimo periodas išgyvenamas labai skaudžiai, netgi gali virsti patologija. Artimiesiems tokiu atveju reikalinga profesionalių specialistų pagalba, nes sunkaus ligonio slaugymo periodą išgyvenusio ir su netektimi negalinčio susitaikyti žmogaus nervų sistema prieina ribą, už kurios - psichikos ligos. Pavyzdžiui, palaidojusi vyrą žmona dar pusmetį prie stalo ant kėdės kabina jo švarką ir pietaudama kalbasi. Tokiu atveju, kaip teigė profesorius A. Šeškevičius, žmogui reikia ne tik psichologo, bet ir psichiatro pagalbos.
Vaikai gedi giliau
Specialisto pagalbos dažnai prireikia ir vaikams, netekusiems senelių, prie kurių jie buvo labai prisirišę. Beje, specialistai teigia, kad vaikų, ypač paauglių, gedėjimas - daug gilesnis. Jų nervų sistema trapesnė, tad greitai pajuntamos pasekmės. Išgyvenantis vaikas blogai jaučiasi, nesukaupia dėmesio, sutrinka jo miegas, pablogėja pažymiai, net santykiai su draugais ir artimaisiais. Tokiu laikotarpiu netgi gali pasireikšti iki tol nebuvęs sutrikimas - nevalingas šlapinimasis. Kadangi ne kiekvienas namiškis tokiais atvejais supranta to priežastį, todėl vaikas baudžiamas, iš jo neretai pasijuokia bendraamžiai. Paliatyviosios pagalbos specialistai tokiu atveju eina į mokyklą, kalba su pedagogais ir vaiko draugais. Laiku nebaigus šios gedėjimo būsenos, paauglio nervų sistema gali sutrikti visam gyvenimui.
Nuo tradicinės medicinos paliatyvioji pagalba skiriasi pagrindiniu požymiu - slaugomas ne tik pacientas, bet ir jo šeima.
Tinkamiausi - medikai misionieriai
Profesorius A. Šeškevičius įsitikinęs, kad būtų geriausia tokiems pacientams, kuriuos paprastai vadiname mirtininkais, įkurti specialias ligonines. Tačiau mūsų visuomenė prie to dar nepriaugusi ir sunkiai priimtų tokią "mirtininkų" slaugymo įstaigą. Todėl kol kas paliatyviosios slaugos paslaugos bus teikiamos ligoninių bendruose skyriuose - palaikomojo gydymo ir slaugos, chirurgijos, vidaus ligų ir kituose. Tam ir ruošiami specialistai.
Beje, ne kiekvienas žmogus, netgi medikas, gali dirbti su mirtinais ligoniais. Užsienio praktika rodo, jog tokiuose skyriuose dirbantys medikai dažniau nei kiti gyvenimą baigia savižudybe. Ne kiekvieno nervų sistema pasirengusi kas dieną susidurti su mirtimi. Todėl šiai sričiai reikalingi ypatingai stabilios psichikos žmonės, turintys specialų psichologinį pasirengimą - stoiški, dvasingi, suvokiantys savo misijos svarbą. Užsienyje prieš dirbdami šį darbą specialistai patikrinami ir vertinami psichologiniais testais, jų giminėje negali būti savižudžių, sirgusiųjų giliomis depresijos formomis ir panašiai.
Lietuvoje paliatyviojo gydymo skyrius kol kas yra tik Kauno medicinos universiteto klinikose - tik onkologiniams ligoniams. Jiems čia suteikiamas skausmą bei kančias mažinantis gydymas. Kitose gydymo įstaigose paliatyvioji pagalba tik pradedama teikti, tad kol jos lygis pasieks vakarietišką, prabėgs nemažai laiko. Didžiausia problema - tokiai pagalbai reikalingos nemažos lėšos. Tačiau, profesoriaus manymu, paliatyviosios pagalbos idėjos žinotinos ne tik medikams, bet ir kitų profesijų žmonėms, namuose turintiems sunkų ligonį: jos patars, nukreips, skatins ieškoti - tiesiog padės. Beje, tokiems žmonėms būtų pravartu paskaityti profesoriaus knygą "Dešimt ieškojimo metų".
Romo ČĖPLOS nuotr.:
- Profesorius A. Šeškevičius siekia, kad sunkūs ligoniai kuo mažiau kentėtų ir fiziškai, ir dvasiškai
2008 10 23
