Motinos dalia - trisdešimtmetis "kūdikis"
Irena ZUBRICKIENĖ
Naujienos kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti Vida Pajaujytė (69 m.) - šešių vaikų mama. Labai gražiai namus ir jų aplinką besitvarkanti, svetimos pagalbos nereikalaujanti moteris pažįstamųjų gerbiama ne tik kaip daugiavaikė motina ar kadaise buvusi bene pati geriausia tuomet garsaus "Želsvelės" kolūkio karvių melžėja, kurios nuotrauka puošdavo pirmūnų lentą. Žmonės neatsistebi Vidos kantrybe ir jėga - mat moteris jau 30 metų yra nuo gimimo neįgalaus, tik lovoje gulinčio ir nieko nekalbančio savo jauniausiojo sūnaus Dainiaus slaugytoja.
Neįgalus - po gimdymo traumos
Visi penki Vidos vaikai gimė sveiki, išnešioti, guvūs, tad ir dėl šeštojo, jo laukiantis, nebuvo jokių blogų minčių. Tik kartais besilaukiančios motinos galvoje šmėstelėdavo mintis, kad vis dėlto gal per vėlai "taip nutikę" - jai buvo beveik 40 metų. Kita vertus, Vida pažinojo ne vieną tokio amžiaus moterį, sėkmingai pagimdžiusią ir net atjaunėjusią.
- Mano bėda buvo sunkiasvoriai naujagimiai, - linksmai pasakojo Vida. - Pirmieji buvo dvyniai - poroje jie svėrė 4 kilogramus ir 200 gramų. Vėliau kiti - irgi panašiai. O paskutinysis, Dainiukas, svėrė net puspenkto kilogramo. Gydytojai sakė, kad jis iki gimimo vystėsi puikiai.
Savo jaunėlį Vida gimdė Kalvarijos ligoninėje, tuomet turėjusioje gimdymo skyrių. Anot moters, lemtingąją vasaros dieną turėjęs budėti gydytojas ginekologas vėlavo atvykti, nes gyveno kitame mieste, tad beveik jau gimdančiai motinai į pagalbą atėjo akušerė. Dainiaus kelias iš motinos įsčių buvo labai sunkus. Baigėsi tuo, kad nemenkas kūdikis, lupte išluptas iš gimdyvės organizmo, buvo stipriai aplamdytas - Vidos žodžiais, sulaužytas. Esą net medikai paskui ne kartą atvirai stebėjosi, kad kūdikis - kaip po avarijos. Vaikas nuolat verkdavo - matyt, skaudėdavo visą kūnelį. Kūdikis kiek aprimdavo, kai būdavo stipriai suvystomas.
Svetimi ragindavo neauginti
Medikai ne iš karto pasakė Vidai, kad jos jaunėlis visą laiką bus beveik nejudantis ir neprotaujantis invalidas. Tik pati motina, kai Dainiukas buvo bene keturių mėnesių ir jau mažiau verkdavo, nes turbūt jau buvo sugiję kaulų lūžiai, sunerimo, kad šis vaikas - ne toks, kaip kiti penki vyresnėliai. Anot Vidos, jis buvo tarsi koks medinukas - suspaustais kumšteliais, nejautrus, nejudrus.
Motina, tikėdamasi dar pagelbėti savo kūdikiui, ieškojo medikų ne tik savo, bet ir kitų rajonų ligoninėse. Moters atmintin įstrigęs Garliavos (Kauno r.) gydytojas Didžiūnas, skyręs Dainiukui ypatingą dėmesį ir pusės metukų kūdikį, atrodė, išjudinęs. Vida kruopščiai vykdė šio mediko nurodymus: sūnelį guldydavo tik ant avies kailių, po maudynių gnaibydavo berniuko kūnelį, kol vaikas pravirkdavo. Tuomet motina žinodavo, kad Dainiukas esą atgauna jautrumą.
Kai Dainiui suėjo metukai, jis dar net nesėdėjo. Nors medikai pasidžiaugdavo, kad vaikelis vis budresnis ir judresnis, Dainiukas augo ir stiprėjo itin lėtai. Kai jam buvo dveji, motina susitaikė su mintimi, kad jos jaunėlis visą savo gyvenimą tebus lovos ligonis.
- Mane daug kas kvailino, kad pati auginu invalidą, - pasakojo Vida. - Vis patarinėdavo atiduoti į kokį nors pensionatą ir retkarčiais aplankyti. Kai Dainiukas susirgo plaučių uždegimu, viena gydytoja man patarė nesijaudinti, nevirkauti ir tiesiai išrėžė, kad geriau bus, jei toks vaikas, amžinas invalidas, numirs. O kartą viena kaimynė pasiūlė pagirdyti Dainiuką tokiu vandenuku - esą jis pats akeles amžinai užmerks, tai nei jam, nei man kančios nebus. Bet mano širdis ne tokia: žiūrėkit, turiu 10 pirštų - nupjaukit nors vieną, ir aš tai visada jausiu, kentėsiu. O čia - vaikas, užaugęs mano įsčiose.
Minėtų patarimų dvasia turbūt buvo labai artima Dainiaus tėvui. Anot Vidos, jeigu berniukas būtų buvęs sveikas, vyras greičiausiai nebūtų jos palikęs, o rūpintis invalidu ir gyventi kartu su moterimi, kuri dieną naktį budi prie nesavarankiško kūdikio, vyrui buvę neįdomu ir nesvarbu.
Taip ir liko kūdikis
Šių metų vasarą Dainiui sukako 30 metų. Tokį amžių galėtų išduoti nebent vyriškio veidas, taip pat paliestas negalios. Dainiaus neišsivystęs kūnas labai smulkus - lyg mokyklą pradėjusio lankyti berniuko. Tačiau ligonis pats neįstengia net apsiversti, todėl kone kiekvieną jo gyvenimo minutę netoliese būna jo mama. Kai moteris turi neatidėliotinų reikalų, prie Dainiaus lieka kartu gyvenantis brolis Alvydas. Kiti Vidos vaikai susikūrę savarankiškus gyvenimus - turi atskirus namus. Motinos namuose jie - dažni svečiai. Vida džiaugiasi užauginusi labai gerus vaikus, kurie jai daug padeda.
Artimųjų pagalbą, kasdien slaugant neįgalų sūnų, Vida jautė ir tada, kai dirbo kolūkyje. Išėjusią į ganiavą ar fermas ją prie Dainiaus pakeisdavo jos seserys. Iki šiol Vidai nesibodi padėti ne tik jos vaikai, bet ir marčios. Galbūt todėl namuose, kuriuose gyvena nevaikštantis invalidas, visada labai švaru ir jauku, o prie namų - išpuoselėti gėlynai, tvarkomi daržai, laiku apžiūrėtas turimas ūkis, tvartai.
Dainius štai jau 30 metų prižiūrimas kaip kūdikis. Motina nesuskaičiuotų, kiek kartų per dieną ji įprastais judesiais suima sūnų į glėbį ir perneša ant fotelio. Sėdėdamas Dainius, parištas juosta, žiūri į televizorių, dairosi po kambarį neaišku ką užgriebiančiomis akimis. Bet nepažįstamus žmones Dainius atskiria - smalsiai stebi ir kartu ieško motinos ar brolio.
- Jis ir yra kaip kūdikis, tik mažiau verkia, - pritarė Vida. - Man užtenka pasižiūrėti į jo akis ar burną, kad suprasčiau, ar vaikas pyksta, ar džiaugiasi. Mudu per tiek bendrų metų net suvienodėję: kai miegame (nors ir dieną) - tai abu, kai susergame - tai vėl abu. Net mūsų nuotaikos kasdien būna vienodos.
Sūnaus kasdienybei pasišventusi motina patikino, kad jokiuose globos namuose Dainius nebūtų taip mylimas ir prižiūrimas. Ji džiaugėsi, kad vis pavyksta išvengti pragulų ar kitokių žaizdų ant dažniausiai tik gulinčio Dainiaus kūno. Slaugą moteriai labai palengvina ir pastaraisiais metais Lietuvoje atsiradusios sauskelnės. Vida dėkinga ir namų "tarnaitėms" - automatiniams buities prietaisams, kurių anksčiau juk nebuvo. O sunkiausia Vidai - valyti sūnui dantis ir burną, nes šios procedūros nelabai patinka ir pačiam ligoniui, nesugebančiam išspjauti ir atsikosėti.
Dainius valgydinamas tik pertrintu arba maltu maistu, tyrelėmis. Ligonis maudomas jo gyvenamajame kambaryje, atsinešus vonią ir pritiesus neperšlampančių medžiagų. Visa tai - dažniausiai Vidos rūpestis. Smulkaus kūno sudėjimo moteris nesiskundė, kad jai tai fiziškai sunku, bet kartu jai išsprūdo, kad "Dainius jau nemažai sveria". Esą kiti šeimos vaikai stebisi, kaip senyn einanti motina kasdien kilnoja "tokį svorį".
"Tai mano kryželis"
Pasidomėjus Vidos ir jos sūnaus Dainiaus kasdienybe, teko išgirsti pelnytų pagyrų motinos adresu. Net ir šeimą pažįstančios medikės teigia, kad invalidą sūnų kadaise iš mirties patalo prikėlė tik jo motinos ašaros ir nuoširdi, profesionali globa. Viena Naujienos kaimo moteris Vidą palygino su degančia žvake - esą kol ji dega, tai ir apšviečia kelią.
Daugybę metų slaugydama sūnų Vida dabar jau tapusi kone medike - žino, kokiomis vaistažolėmis gydytis susirgus, kaip alijošiaus sultimis vilgyti žaizdeles, ko griebtis nuo nemigos.
Moteris tik nusijuokė, paklausta apie nors trumpas atostogas ar išvykas pailsėti pas gimines. Anot Vidos, amžinos atostogos jai prasidėjo, kai išėjo į pensiją ir atitrūko nuo kolūkio fermų. Išvykti iš namų ilgesniam laikui ji tvirtino negalinti, nes Dainius be jos taptų irzlus ir visiškai nutiltų - net valgyti iš svetimų rankų jis nenori. Laisvalaikio ir poilsio nuotaikas moteris sakė susikurianti, kai tvarko namus arba mezga kojines vaikams, jų antrosioms pusėms ir šešiems anūkams.
- Aš esu laiminga, - tikino nuo ypatingesnių žmogaus poreikių atsiribojusi Vida. - Tokią mane padarė motinystė. Kartais man truputį pikta, kai užsukę žmonės liaupsina mane, kad labai myliu savo Dainių. Tokiems iškart užkertu, kad vienodai myliu ne tik Dainių, bet ir kitus savo vaikus, tik jie - ne kasdien prie manęs. O jaunėlis yra mano kryželis, kurį privalau nešti tol, kol esu gyva ir sveikoka. Jeigu man kas nutiktų, tikiu, kad Dainiumi pasirūpintų kiti mano vaikai.
Akušerei jau atleido
Vida sakė nesiekianti būti pastebėta ir nesijaučianti labiausiai kenčianti mama, nes per televiziją mačiusi tragiškesnių gyvenimo istorijų - kai invalidai vaikai būna agresyvūs, kai juos reikia laikyti pririštus. Anot Vidos, nelaimingesnės yra ir tos mamos, kurios užaugino žudikus ar plėšikus. Moteris tvirtino nesijaučia ir esanti didvyrė - tik "paprasta kaimo boba", kuriai rūpi vaikai.
O ką jaučia moteris medikams, kurių klaidos taip apkartino jos ir Dainiaus gyvenimą?
- Tada buvo ne taip, kaip dabar - nebuvo mados kreiptis į teismą dėl medikų klaidų, - sakė turbūt visiems ir už viską atlaidi Vida. - Kiek žinau, akušerė tada labai išgyveno - man sakė, kad tas gimdymas jai sutrumpino gyvenimą. Tai irgi yra bausmė jai. O ką gi medikė galėjo daryti, jeigu gydytojo nebuvo, o kūdikis jau ėjo į gyvenimą? Jai buvo svarbu išgelbėti mane, gimdyvę, tai to sunkiai lindusio vaikelio ji žiūrėjo mažiau. Ji lakstė prie telefono, ieškojo daktaro, buvo visa rasota nuo rūpesčio ir skubos. Gal tada tik Cezario pjūvis būtų man ir vaikui pagelbėjęs. Keletą metų aš laikiau pyktį akušerei, o dabar - seniai jau ne.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Neįgalų sūnų Vida šitaip nešioja jau 30 metų
- Vida negalėtų sūnaus priežiūros patikėti svetimiems žmonėms, todėl globoja savo 30-metį vaiką ir nesiskundžia
