Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Elektrėnuose gyvenantiems Emilijai ir Fociai Macevičiams, Agnei Macevičienei su trimečiu sūneliu Mantu ir visai plačiai jų giminei Naujieji metai nuo šiol bus ne viena gražiausių metų švenčių, o skausmo ir gedulo kupina diena... 2002-ųjų sausio 1-osios rytą, po smagaus ir triukšmingo Naujųjų metų sutikimo, nežinia kur prapuolė Agnės vyras Irmantas Macevičius (27 m.). Nuogai išrengto jauno vyro lavonas buvo surastas tik po gero mėnesio apie 40 kilometrų nuo Elektrėnų, melioracijos griovyje, su šautine žaizda galvoje...
Dar gerokai prieš surandant lavoną Elektrėnuose plačiai sklido gandai, kad Irmanto Macevičiaus žudikas - geriausias jo draugas Svajūnas Ramanauskas (27 m.), kaip ir Irmanto tėvai, gyvenantis tame pačiame Elektrėnų miesto Sodų gatvės daugiabutyje, toje pačioje laiptinėje, gretimuose aukštuose. Atsirado ir žinančiųjų, kodėl Svajūnas taip žvėriškai pasielgęs - neva Irmantas jam buvęs skolingas nemenką pinigų sumą; kiti lalėjo, neva ta nemenka skola susikaupusi ne už ką kita, o už prekybą narkotikais... Vėliau pasitvirtino tik viena šių kalbų dalis - kad su Irmantu tikrai susidorojo Svajūnas. Apie kokias nors tarpusavio skolas ar draudžiamas platinti medžiagas teisme nebuvo užsiminta nė žodžio.
- Labai sunku susitaikyti su tokia sūnaus žudikui skirta bausme - ji per maža, - nė kiek nesigėdydamas skruostais byrančių ašarų, dūsavo beveik prieš metus sūnų palaidojęs Focia Macevičius. - Už tokį žiaurumą reikėjo ne pusdevintų metų skirti, o dvigubai daugiau. Gal net iki gyvos galvos... Juk Svajūną teisė ir už žmogžudystę, ir už ginklo panaudojimą!
Geraširdis, darbštus, sąžiningas - tėvas nesustodamas vardijo gerąsias amžiną atilsį sūnaus būdo ypatybes ir tvirtino niekaip negalįs suvokti, kodėl šis susibičiuliavo su "debilavotu" kaimynu Svajūnu Ramanausku bei kokios paslaptys iš tikrųjų juodu siejo, kuo Irmantas nusidėjo, kad anam reikėjo jį pakišti po velėna. Daug atsakymų į kilusius klausimus Macevičiai tikėjosi gauti teisme - jei Svajūnas būtų prakalbėjęs... Tačiau šis ir per tardymą, ir Vilniaus apygardos teismo posėdžiuose atkakliai tvirtino Irmanto nenužudęs... Tad nuosprendis buvo priimtas daugiausia remiantis kito nusikaltime dalyvavusio vyriškio, vilniečio Dariaus Valančiaus (30 m.), duotais parodymais.
Po linksmybių - šūvis į galvą
Geri pažįstami Irmantas Macevičius ir Darius Valančius iš Švedijos sugrįžo iki Naujųjų 2002-ųjų likus vos kelioms dienoms. Buvo nutarta Naujuosius sutikti kartu - su dar keliais draugais (tarp jų - ir geru Irmanto draugu Svajūnu Ramanausku bei jo žmona Viktorija). Kadangi miesto kavinėse vietos jau buvo užsakytos, maždaug 20 žmonių kompanija susirinko Gilučių kaime, dirbtuvių patalpose.
Pasak šventės dalyvių, visą naktį kompanija linksminosi smagiai ir Draugiškai, be kokių nors nesutarimų, konfliktų ar barnių. Pavargusios moterys paryčiu panoro važiuoti namo (Darius Valančius visą naktį neišgėrė nė lašo, tad galėjo vairuoti Irmanto automobilį), tačiau dar "šilti" vyrai neskubėjo skirstytis. Va tada Agnė Macevičienė ir Viktorija Ramanauskienė su savo antrosiomis pusėmis šiek tiek apsipyko - namo išsiruošė vienos. Išleidęs žmoną į Elektrėnus Irmantas paprašė, kad Darius sugrįžtų atgal į Gilučius - jį ir Svaiką (Svajūną Ramanauską), girdi, dar reikėsią pamėtėti "pas mergas". Tačiau neseniai susituokęs Svajūnas jokių panų netroško - tik greičiau pas pyktelėjusią žmoną...
Nesulaukęs Dariaus Valančiaus sugrįžtant Svajūnas Ramanauskas Elektrėnų pusėn patraukė pėsčiomis. Pakeliui jiedu susitiko, tačiau prieš pasukdami į Gilučius Svajūno prašymu užsuko į šio nuomojamą butą. Kaip vėliau paaiškės, Svajūnui reikėjo pasiimti sofoje laikomą pistoletą...
Pasiekus Gilučius Darius Valančius kažko liko automobilyje, o Svajūnas Ramanauskas nubėgo į dirbtuves. Kai po kelių minučių, išgirdęs kažką panašaus į šūvį, čion atskubėjo ir Darius, Svajūnas nė nebandė slapukauti. "Aš jį užverčiau," - ramiai paaiškino. Už ką - nepasakė. O dar po kelių sekundžių paprašė padėti paslėpti lavoną... Nušauto Irmanto kūnas netrukus atsidūrė jo paties automobilio "Opel Astra" bagažinėje.
Elektrėnų apylinkių nežinančiam Dariui Valančiui Svajūnas aiškino, kur važiuoti, kurion pusėn sukti - kol pasiekė atokų Bijūnų kaimo keliuką. Tada, anot Dariaus, Svajūnas Irmanto lavoną nurengė ir, Dariui padedant, sustingusį kūną nurideno į melioracijos griovį.
O sugrįžę į Elektrėnus abu labai nustebo išgirdę "naujieną", kad Irmantas kažkur pradingęs. Užsiminę, jog jis irgi galėjo pėsčias iškulniuoti namo ir galbūt pakeliui sušalo, jiedu iškart prisidėjo prie Irmanto paieškos. Tačiau jo nepavyko rasti nei gyvo, nei mirusio...
Sučiupo Švedijoje
Nors Svajūnas Ramanauskas, bendraudamas su vietos nerandančiais Irmanto artimaisiais, dėjosi irgi labai išgyvenąs dėl draugo žūties (vilčių išvysti jį gyvą buvo beveik nelikę), Macevičiai atkreipė dėmesį, jog Svajūnas tapęs kitoks nei įprastai: vengdavo su jais susitikti, būdavo nešnekus, užsidaręs, paslaptingas. O netrukus niekam nieko nesakęs Svajūnas su žmona Viktorija išvyko į Švediją.
Kaip pasakojo Svajūno motina Emilija Ramanauskienė, vos tik sūnus išvyko iš Lietuvos, jo ėmė ieškoti policija, bute buvo atlikta krata.
Dar po kurio laiko pareigūnai sulaikė Darių Valančių, o kai šis papasakojo, kas įvykę, buvo paskelbta Svajūno Ramanausko tarptautinė paieška.
Švedijos policijos pareigūnai sunkaus nusikaltimo padarymu įtariamą lietuvį greitai sulaikė ir balandžio 30 dieną su policija išlydėjo į Lietuvą. Svajūnas Ramanauskas neprisipažino draugą nužudęs. Į nuomojamą butą jis, girdi, buvo užsukęs ne ginklo ("Pistoleto niekada neturėjau!"), o pinigų alui, po to kartu su Dariumi važiavęs į Gilučius ieškot Macevičiaus, bet pakeliui užmigęs ir prabudęs tik apie 16 valandą jau savo bute!
Ginklo, kuriuo Irmantas Macevičius buvo nušautas, surasti nepavyko. Dariaus Valančiaus žodžiais, Svajūnas jam buvo prasitaręs po žmogžudystės pistoletą išardęs, o metalą išlydęs.
Motina gina sūnų
Emilijos Ramanauskienės įsitikinimu, jos sūnus Svajūnas - ne žudikas, o taip pat auka! Už grotų atsidūręs be jokių įrodymų, pripažintas esantis kaltas be kaltės! Moters nuomone, sūnus nieku gyvu nebūtų galėjęs nužudyti savo geriausio draugo, nes Irmantas Svajūnui reiškė daugiau nei ji, motina, buvo jam kaip brolis ir kaip tėvas (Svajūno tėvas jau keleri metai miręs).
- Aš sūnaus neginu - sakau teisybę: jis - ne žudikas, - prisiekinėjo Emilija Ramanauskienė, apgailestaudama, jog tuo netiki ir kaimynai Macevičiai, kurie po Irmanto žūties prasilenkdami esą net nepasilabinantys.
Bet juk byla jau išnagrinėta, teismas paskelbė nuosprendį!
- Ar nežinote, kokie Lietuvoj teismai? - net supyko Emilija Ramanauskienė. - Kas turi pinigų - tas ir laimi! Aš sūnui net advokato neįstengiau pasamdyti...
Pasak motinos, negalima nuteisti už nelegalų ginklo laikymą, jei to ginklo sūnus neturėjo, jei jis taip ir nebuvo surastas! O va nuteisė!
Sūnus, girdi, vargu ar beparašys apeliacinį skundą. Irgi dėl tos pačios priežasties - pinigų stygiaus. Svajūnas, pasak motinos, jau Pravieniškėse, parašė pirmąjį laišką, patikino už grotų jaučiąsis labai gerai - "kaip sanatorijoje".
- Kokia ten sanatorija, - liūdnai atsiduso Emilija Ramanauskienė. - Jis tik nenori manęs graudinti...
