Gydymas augalais, moliu, akupunktūra, karštais kompresais, inhaliacijomis ir smilkalais... Dar niekada šie senoviški gydymo būdai nebuvo taip madingi, kaip dabar. Dažnai sakoma, kad antibiotikai, analgetikai ir visi kiti vaistai tik ardo mūsų sveikatą! Įdomu, kiek anų laikų gydymas, laikomas švelnesniu ir labiau atitinkančiu natūralią žmogaus prigimtį, buvo efektyvus? Ar mes visada laimėtume kortizolį pakeitę žolelėmis? Būtent tai ir aiškinasi mokslininkai, tyrinėdami keistus, neįprastus, o kartais ir bauginančius praeities gydymo būdus.
Ir kuriam gi dievui nepatikau?..
Oi, kaip skauda gerklę! Jau vakar buvo prastai, krėtė šaltis ir blogai jaučiausi. Šį rytą tai prakaituoju, tai visas degu nuo karščio. Ir dar tas jausmas, tarytum būčiau prarijęs spyglių kamuolį. Tai angina. Jūs jau supratote, kaip tai sunku ir skausminga, bet nėra labai pavojinga... Tačiau atkreipkite dėmesį į vieną detalę: aš ne XXI-ojo amžiaus pilietis, kuriam pašonėje vaistine, krūva vaistų ir socialine pagalba. Aš - Babilonijos regiono valstietis, 1120 - ųjų metų prieš Kristaus gimimą mezopotamietis! O tai jau daug ką keičia...
Iš ankstyvo ryto pasiunčiau pakviesti vietinį gydytoją, tačiau jis nesiskubino. Ir ko jam skubėti, jeigu ant stalo dar neišgertas rytinis alus ir nesuvalgyta duona su datulėmis. Tai garbingas, dėvintis vilnonę suknelę, pusiau kunigas, pusiau magas. Jo žvilgsnis nepalankus ir šaltas.
(Reikia patikslinti, kad Mezopotamijos gyventojų požiūris į gyvenimą - labai tamsus. Jų supratimu, bet kokia liga ištinka sąmoningai ar neįžeidus kokį nors dievą ar demoną. Skausmai, karščiavimas ir kiti simptomai - bausmė už įžeidimą... Norint žmogų pagydyti, reikia skubiai išsiaiškinti, kokia dievybė (o jų yra šimtai!) ir kodėl buvo įžeista. Tam tikslui ant molinių lentelių išgraviruota ilga anketa.
Taigi, atėjęs gydytojas atsisėda mano galvūgalyje ir pradeda klausinėti:
- Ar sėjai nesantaiką tarp tėvo ir sūnaus, motinos ir dukters, ar nuteikinėjai brolį prieš brolį?
- Ne.
- Ar pasakei "taip", kai pats galvojai "ne"?..
- Nepasakiau.
- Ar naudojai specialiai sugadintas svarstykles?
- Niekada!
- Ar perkėlei savo naudai toliau kokią nors tvorą ar ribą?
- Tai kad ne...
- Ar nusiaubei savo artimo buveinę?
- Niekada!
- Ar dalinais savo kaimyno žmonos guoliu?
- Ne!
Gydytojas nepatenkintas atsidūsta: jeigu jau sergate, suprantama, kad padarėte kažką blogo. Pasijuntu neramus ir suglumęs: "Ir kuriam iš dievų nepatikau? Deja, niekaip neprisimenu kuo nors nusidėjęs..." Gydytojas pasikrapšto barzdelę ir, keldamas rankas į dangų, papriekaištauja: "O iš kur aš galiu žinoti? Gal užrūstinai pragaro dievą Nergalą, atsakingą už visokias epidemijas ar kurį nors iš demonų, sukeliančių mirtinas karštines? Arba nepatikai vaikų rijikei ar motinai - prarajai, valdančiai chaoso jėgas!
Visi šie gydytojo spėliojimai manęs nenuramina. Namus apima slogi tyla. Ją nutraukia pats gydytojas. Jis pasiūlo griebtis aukojimo ceremonijos. Ėriuko kepenys jam aiškiai parodysiančios kuo aš sergu... Nepajuntu, kaip, išmuštas šalto prakaito, pašoku savo guolyje. Žinau, kad sirgdamas labai nusilpau, kad baiminuosi dėl ateities, tačiau proto ir nuovokos dar nepraradau. Gydytojo vizitas ir taip kainuos 37 litrus datulių. Tačiau ėriukas būtų dar 2 kartus po tiek! Ne, tokių išlaidų negaliu su leisti. Taigi, nedrąsiai išstenu: "Nė nesvajokite. Mūsų žemė nederlinga, o valstiečių darbas menkai apmokamas." Gydytojas nusivylęs trūkteli pečiais. Jis pratęs prie tokių atsisakymų... Ak, kaip būtų gera dirbti Babilone ar kitame dideliame mieste, kur klientūra turtingesnė ir susirgusi mažiau svarsto. Bėda ta, kad ten niekas neprašytų tamsaus kaimo gydytojo paslaugų...
Gydytojas papriekaištauja, kad aš šykštus, bet paskui sušvelnėja ir pasisiūlo kreiptis magiškomis maldomis į deivę - žmonių motiną. Aš nustembu, kodėl maldas skiria ne visiems dievams vadovaujančiam Mardukui? Jis ir čia nusileidžia, tačiau primena, kad reikės truputį pridėti... Gydytojas priduria, kad už tą patį priedą paprašys mėnulio dievo Sino užtarimo. O Sinas juk pagreitina sveikimo eigą!
Kai maldos pagaliau baigiasi, gydytojas - šventikas pasmilko mano panosę aromatiniais medžių sakais. Tai tam, kad oras taptų grynesnis ir atsikimštų užgulta nosis. Paskui liepia praryti didžiulę pastilę, pagamintą iš medaus, čiobrelių, mirtos ir terpentino. Suprantama, tai man nepakenks. Ir dar - gerti gluosnio lapų ir žievės antpilą.
Gydytojas atsisveikina su manim (o aš su savo pinigais!) sušvelnėjęs ir atsipalaidavęs. Žengdamas pro duris šypsodamasis priduria: "Būk ramus. Eidamas pas tave pastebėjau sakalą. Jis nutūpė ant tvoros dešinėje tavo namo pusėje. Tai ženklas, kad greitai pasveiksi".
Mano lūpas nudegina idiotiškas klausimas: "O kas būtų atsitikę, jeigu tas sakalas būtų nutūpęs ant tvoros kairėje namo pusėje?"
"Tada, drauguži, nepaisant mano meno - o jis tikrai didis - nebūčiau galėjęs tau padėti!" Ir gydytojas oriai nužingsniuoja. Lieku ramus ir patenkintas, nes greitai pasveiksiu. Ir kodėl gi ne, juk esu tvirtas ir pačiame jėgų žydėjime!
Išeinamosios angos piemuo
1250 - ji metai prieš mūsų erą. Nilo perlas, šventasis miestas Memfis (Memfis - senovės miestas Egipte, Senosios Karalystės sostinė 3100 - 2258 metais pr. m. e.). Tai metas, kai visos jėgos sutelktos žymiausio ir mylimiausio Ramzio II-ojo koloso statymui aikštėje. Viskas būtų gerai, tik darbininkai (dauguma vergai) nerodo deramo uolumo darbe. Taigi, retsykiais aš jiems papriekaištauju žodžiu ar rimbu.
Staiga taip suskausta pilvą, tarytum deivė Sekhmeta būtų suleidusi nasrus į mano vidurius (Sekhmeta - galinga Egipto karo deivė su liūto galva). Susiėmęs pilvą, dvilinkas bėgu už didžiulio granito bloko nusilengvinti. Už nugaros pasigirsta pašaipus kikenimas. Mano - darbų vykdytojo - orumas įžeistas. Įžeistas tai įžeistas, tačiau ką daryti, jeigu tupiu pasiraitojęs suknelę ir nieko neištupiu? Tarytum užrišta, užblokuota viduriuose! Tad prie pažeminimo vergų akivaizdoje prisideda dar ir vidurių užkietėjimas.
Praeina kelios dienos, tačiau jokio pagerėjimo - joks maistas nepasišalina natūraliu keliu... Laimei, draugas raštininkas davė, sako, gero gydytojo adresą. Tik tas gydytojas kažkoks modernus, tikras naujovių ieškotojas...
Gydytojo kabinetas - nedidukas kalkėmis dažytas kambarys šalia Ptah (Ptah - Memfyje dievinamas senojo Egipto dievas) šventovės holo. Baldai paprasti, mediniai. Tas vyrukas atrodo labai jaunas ir mane apima nerimas, tačiau jo atviraširdiška šypsena ir per strėnas perrišta šviesi medvilninė juosta nuramina. Su visomis smulkmenomis papasakoju savo liūdną situaciją.
- Viską išbandžiau. Kalbėjau specialias maldas nuo skausmo, kreipiausi į išminčių Thot su paukščio galva, visą laiką nešioju dievo Horus akį (Horus - senovės Egipto saulės dievas) ant kaklo. Sakė, kad padės, tačiau nepagerėja...
Gydytojas atlaidžiai nusišypso:
- Tiesą sakant, visi tie amuletai ir maldos niekam verti... Aš, kaip ir mano buvę mokytojai, tikiu konkretesniais, gamtos teikiamais vaistais.
Aš pritrenktas tokio samprotavimo, tačiau tas jaunas gydytojas, atrodo, savimi pasitiki! Jis paguldo mane ant iš nendrių pinto čiužinio ir apžiūri taip, kaip tai darytų šiuolaikinis gydytojas: pirštais visur paspaudo, patapšnoja, prispaudęs ausį prie pilvo ir krūtinės pasiklauso (anų laikų medicina aiškina, kad "ausis girdi tai, kas yra po ja"). Po to rimtu ir susikaupusiu veidu paima nuo lentynos papirusą... Tai maždaug 110 puslapių knygą atstojantis 20 metrų rulonas. Jame glaustais hieroglifais surašytos ligos, jų simptomai, diagnostika, gydymas. Net galimi gydymo rezultatai. Apie nepagydomus negalavimus rašoma: "Tai liga, kurios negalima nugalėti". Apie kitas rašoma taip: "Su šia liga galima kovoti". Jūsų laimei, ties ilgalaikiu vidurių užkietėjimu parašyta: "Ši negalavimą aišku kaip gydyti". Ir gydytojas man praneša gerą naujieną, tačiau džiaugsmą atvėsina žodžiais:
- Jūsų liga rimta! Kaip Nilas palieka po potvynio paskleistą dumblą, taip susikaupusios jūsų gausios išmatos apima ir pamažu prasiskverbia į jūsų visus organus. Jeigu nesiimsime priemonių, jūs nuo tų teršalų užsikrėsite! Duosiu jums ricinos grūdelių ir jūs išsividuriuosite. Taip gi skirsiu alijošiaus išsivėmimui... Ir klizmų. Jeigu norite, galiu rekomenduoti labai gerą "išeinamosios angos piemenį". (Taip poetiškai buvo vadinamas mūsų laikų proktologo protėvis. Jo egzistavimas rodo, kaip smarkiai ši problema kankino egiptiečius... Faraonas turėjo nuosavą "piemenį" su pompastišku pavadinimu: "Karališkosios angos sargas".) Be to, darysite išeinamosios angos aprūkymus laisvinančiaisiais sakais ir į ją įsikišite štai šį mišinį iš riebalų ir eukalipto.
Tai nuo hemorojaus...
- Bet gi aš neturiu hemorojaus, - vos nepasipiktinu.
- Tik kol kas, - pataiso gydytojas.
Netrukus jis išlydi mane pro savo kabineto duris. Triukšmingai prabėgdami vaikai vos manęs neapverčia, tačiau nepykstu. Senajame Egipte vaikai buvo tikri karaliai (tokie jie yra ir šiais laikais...), tačiau jaunasis gydytojas ir šiuo klausimu turi savo nuomonę:
- Ar žinote, kad mes greitai galėsime riboti šių vaikiūkščių gimstamumą? Tebai turi naują medikamentą. Į moters makštį įkišamas tamponas, pamirkytas sutrintų kolokunthis ir akakia mišinyje ir - jokio nėštumo ("kolokunthis" graikiškai reiškia kokią tai arbūzų giminę, o "akakia" - akaciją)!
Grįžtu į namus pasipiktinęs, tačiau ramus. Nors tas jaunas gydytojėlis mąsto šventvagiškai, tačiau savo darbą gerai išmano. Jaučiu, kad greitai atsisveikinsiu su savo išpūstu ir skausmingu pilvu...
*
Iš išlikusių medicininių papirusų ir ištirtų mumijų galima sužinoti, kokius negalavimus kentė antikos laikų egiptiečiai. Daugelio žandikauliai buvo siaubingi, su iki kaulo prasiskverbusiais abscesais. Dykumos smėlis, pakliuvęs į kepamos duonos miltus, buvo sunkus išbandymas dantims. Be to, egiptiečiai per daug valgė. Apkūnumas buvo socialinės sėkmės ženklas, todėl infarktas ir kitos kraujagyslių ligos buvo labai dažnos, ypač turtingųjų tarpe. Iš papirusų aišku, kad daugelį ligų sukeldavo įvairūs parazitai, kirminai, kurie atakuodavo žarnyną, kepenis ir pūslę. Kita rykštė buvo trachoma ir aštrus konjunktyvitas, galėję privesti iki aklumo. Su karu susietos traumos buvo senas, įprastas dalykas. Anų laikų chirurgai mokėjo susiūti žaizdas su gyvulio žarna, tačiau tai, kad klodavo žalią mėsą ant žaizdos... Rezultatai negarantuoti!
Paruošė Ona NARUŠEVIČIENĖ
