Irena ZUBRICKIENĖ
Vilkaviškiečiai Janina ir Vytautas Oželai, pernai rudenį praradę vienturtį sūnų Valdą (17 m.), tapusį avarijos auka, ir šiandien tebegyvena marinančiomis šios tragedijos nuotaikomis. Laikas nesumažino netekties skausmo. Atvirkščiai - ilgai trukęs pirminis avarijos tyrimas ir kelis kartus vilties suteikę nauji teisėsaugininkų sprendimai tik aitrino sielos žaizdą, vertė iš naujo išgyventi skaudžias pernykščio rudens akimirkas. Apmaudžiausia, kad tuoj po įvykio prognozavę avarijos kaltininko teismą pareigūnai gedintiems tėvams galų gale paskelbė paskutiniąsias tyrimo išvadas: kraupi avarija įvykusi dėl pėsčiojo Valdo Oželo, kuris mirė įvykio vietoje, kaltės. Ko gero, Oželai būtų susitaikę su tokia išvada, jeigu panašiai būtų buvę kalbėta nuo pat pradžių, jeigu patys nebūtų tyrinėję įvykio aplinkybių. Deja...
Platus kelias buvo per siauras
Tą vakarą Valdas, Vilkaviškio S. Nėries vidurinės mokyklos vienuoliktokas, su gausiu būriu draugų netolimame Alvito miestelyje šventė bendraamžės Ingos gimtadienį. Pradėjo namuose, o vėlų vakarą visi buvo išėję į miestelį pasišokti. Vakarėlio liudininkų teigimu, likimas Valdui kelis kartus tarsi būtų siuntęs ženklus apie artėjančią neišvengiamą tragediją ir stūmęs į ją. Pirmiausia Valdas, skubėdamas į draugės šventę, užmiršo jai nupirktą rožę - ji liko pamerkta namuose. Žinoma, ši greitai kitaip išsprendžiama smulkmena vaikino planų nepakeitė. Po to iš Valdo rankos išsprūdo pilna šampano taurė - gėrimas išsiliejo ant staltiesės ir ant greta sėdėjusios draugės drabužių. Mažutės nesėkmės niekam nesukėlė blogos nuojautos. Po to Valdas labai daug šoko, nes aistringam šokėjui, nuo mažens lankančiam mokyklos šokių kolektyvus, tai buvo bene didžiausias pomėgis. Po šokių jaunuoliai visu būriu, išsidėstę nedidelėmis grupelėmis, krykšdami pėdino namų link (Vilkaviškio kryptimi). Nors buvo kelios valandos po vidurnakčio ir pro šalį pravažiavo vos kelios mašinos, pėstieji ėjo tvarkingai - kairiuoju kelkraščiu. Lygiame ir gana plačiame Kybartų - Vilkaviškio kelyje, rodės, negrėsė joks pavojus.
Viena smulkutė draugė, iš pradžių ėjusi krašte, pasiskundė sušalusi ir įsispraudė į kelių draugų vidurį. Arti dviejų metrų ūgio Valdas mielai atsitraukė į kraštą - liko arčiausiai važiuojamosios kelio dalies. Išgirdę, kad iš paskos atvažiuoja mašina, jaunuoliai tvarkingai ėjo toliau. Staiga pro pat pėsčiuosius praskriejo mikroautobusas, ir tą pačią akimirką draugai pamatė ore kūliais besiverčiantį aukštaūgį Valdą. Kai vaikinas žnektelėjo ant žemės, mikroautobusas jau buvo nutolęs, net nestabtelėjęs. Apie avariją tuoj pat buvo pranešta į Vilkaviškio policiją. Draugai tūpčiojo apie ką tik smagiausiai šmaikštavusį Valdą. Šis aimanavo, kelis kartus dar bandė keltis, tačiau nebepajėgė. Kai atvyko medikai, jaunuolis jau buvo miręs - jam buvo sužalotas stuburas. Nakties kelyje neskubėję skirstytis žmonės svarstė, kodėl dešiniąja kelio puse važiavęs mikroautobusas užkabino kairiuoju kelkraščiu ėjusį jaunuolį - juk kelias toks platus, toks patogus lenkti.
Susektą bėglį rado neblaivų
Šitaip besvarstant, keliu nuo Vilkaviškio pusės pravažiavo mikroautobusas. Kažkas iš būrio riktelėjo, esą tai grįžo ir pralėkė tas pats Valdą nukirtęs automobilis. Keli jaunuoliai sėdo į "audinę" ir puolė vytis. Nors spaudė bene 140 kilometrų per valandą greičiu, mikroautobuso niekaip neprisivijo. Jo vairuotojas nereagavo nei į garso bei šviesos signalus, raginančius sustoti. Vienu momentu priartėję prie sprunkančios mašinos jaunuoliai pastebėjo bei užsirašė jo valstybinius numerius bei markę.
Po visą naktį trukusių paieškų Vilkaviškio policininkai išsiaiškino, kad Alytuje įregistruotas mikroautobusas "Renault" priklauso Prienų gyventojui Ryčiui Šiugždiniui (31 m.). Tragedijos žymę naktiniame Alvito kelyje įspaudusi transporto priemonė rytą jau buvo aptikta R. Šiugždinio namų kieme. Pats Rytis, iš pradžių atkakliai neigęs bet kokią nakties avariją, tuo metu buvo neblaivus - nustatytas lengvas girtumo laipsnis (0,42 promilės). Vyras aiškino paryčiais po kelionės išgėręs alaus. Rytis tvirtino prie vairo buvęs visiškai blaivus, o ir kelionė buvusi sėkminga. Tiesa, mikroautobusas išdavė, kad kažkokio susidūrimo vis dėlto būta: įlenktas kairysis sparnas, sudaužytas kairysis žibintas, nulaužtas šoninis veidrodis. Tuomet Rytis "prisiminė" ties Alvitu lyg ir jautęs kažkokį smūgį, tačiau net nepagalvojęs, kad kliudė žmogų. Štai todėl ir nebuvę prasmės naktį sustoti bei tyrinėti - judėjęs ir be veidrodžio. Paklaustas, kodėl, nudužus veidrodžiui, grįžo tuo pačiu keliu atgal, prieš tai važiavęs namų link, sutrikęs vairuotojas aiškino, kad ieškojo degalinės besibaigiančiam kurui papildyti.
Įvykio tyrimas sugniuždė tėvus
Žuvusio vaikino tėvai tvirtina, kad pareigūnai ne tik neskubėjo atvykti į įvykio vietą, bet ir vėliau ją apžiūrėjo labai atmestinai. Sūnaus gyvybę nusinešusią vietą žingsnelis po žingsnelio kruopščiai ištyrinėjo patys Janina ir Vytautas Oželai, lydimi paplentės gyventojų, o vėliau - ir mikroautobusą vairavusio Ryčio tėvų. Oželai rado ir pasiėmė nudaužto veidrodžio dalį, anteną, dar kažkokią detalę - R. Šiugždinio mikroautobuso "nuosavybę". Keisčiausia, kad šios dalys, ir praėjus daugiau nei metams nuo įvykio, tebeguli Oželų namuose - nei pareigūnams, nei ekspertams jų neprireikė. Ir be jų buvo nustatyta, kad vaikiną iš nugaros pusės kliudė pravažiuojančio mikroautobuso atsikišęs veidrodis. Į kairę kelio pusę, kaip teigiama tyrimo medžiagoje, mikroautobusas išvažiavo lenkdamas dešiniajame kelkraštyje stovėjusį lengvąjį automobilį. Tikėtina, kad vairuotojas neleistinai daug "išlenkė" į kairę ir užgriebė pėsčiąjį. Atrodė, kad įvykis aiškus, kaltininkas yra, ir byla pasieks teismą. Apie tai Oželams užsiminė ir įvykį pradėję tirti pareigūnai.
Tačiau vėliau tyrimas pasisuko mikroautobuso vairuotojo naudai. Buvo nustatyta, kad vairuotojas neviršijo leistino greičio (nors liudininkas teigia, kad greičio matuoklis neveikė), lenkė pagal taisykles, į kelkraštį neišvažiavo, o žmonių nematė apakintas iš priekio važiavusio automobilio. Kadangi nejautė kliudęs žmogų, tai ir nesustojo - iš įvykio vietos pasišalino. Taigi vairuotojo kaltė dėl V. Oželo mirties nenustatyta - Vilkaviškio policijos komisariato Tardymo skyriuje buvo nutarta baudžiamąją bylą nutraukti.
- Per sūnaus šermenis susitikę su Ryčiu ir jo artimaisiais stengėmės užgniaužti savyje skausmą, kad jis neįgautų keršto atspalvio, - sakė Janina Oželienė. - Juk vis tiek Valdo nebeprikelsi. Vėliau pasirašėme jo atsivežtą raštą, kad jam dovanojame. Kitaip negalėjome: Rytis reikalingas laisvėje - iki dabar dėl įvykio itin išgyvenančiai jaunutei jo žmonai, mažamečiam sūneliui, pagaliau - tėvams. Tačiau mane žudo jo melas, kad tą naktį jis buvo negirtas. Blaivus vairuotojas būtų suvaldęs savo mašiną - galima atlikti kiek nori tokių eksperimentų, - neperkalbama Janina. - Be to, žmonės matė, kur ir su kuo jis tą vakarą gėrė, o Ryčio artimieji tai irgi žino. Blaivus nebūtų bėgęs iš įvykio vietos po smūgio.
Vilkaviškio prokuratūrai atnaujinus bylos tyrimą, Oželai vėl laukė. Kažkodėl tik tada, po gero pusmečio, susigriebta, kad niekas dar neatliko mikroautobuso autotechninės ekspertizės. (Ir dabar neaišku, kodėl šis automobilis, po avarijos atgabentas į Vilkaviškio policijos kiemą, po kelių dienų vėl buvo grąžintas savininkui.) Ją atlikus, iš Vilniaus į Vilkaviškį sugrįžo Oželus galutinai pritrenkęs atsakymas, kad avarijos kaltininkas - jų žuvęs sūnus. Tai išgirdusi Janina Oželienė į namus ėjo raudodama ir nebenori mindžioti teisėsaugos institucijų, anot jos, globojančių melą, slenksčių.
- Kokių avarijos pėdsakų ant mikroautobuso ekspertai galėjo rasti po tiek laiko, jį vėl naudojus? - neaišku Oželams. - Kokia mūsų sūnaus, ėjusio kelkraščiu (taip liudijo vieninteliai įvykio liudininkai - kartu ėję jaunuoliai, o vairuotojas juk tikino nematęs), kaltė? Sako, buvo be atšvaitų, tamsiais rūbais. Atšvaito tai neturėjo, bet kelnės jo buvo baltos - to vakarėlio nuotraukose liko įamžinta nenuginčijama tiesa. Manome, kad Ryčiui ir jo artimiesiems pavyko palenkti pareigūnus į savo pusę.
Valdas mokykloje buvo kolektyvo siela - vienas iš geriausių moksleivių. Tai liudija krūvos nuotraukų, kurias Oželai dažnai pavarto, ir Valdo bendramoksliai, iki šiol neužmirštantys žuvusio jaunuolio tėvų. Namuose dauguma Valdo daiktų tebėra tose pačiose vietose, kaip jis ir paliko. Vazelėje likusi ir draugei tą lemtingą dieną pirkta, bet neįteikta rožė. Sudžiūvusi gėlė tarsi išduoda, kad Valdo seniai čia būta. Anot J. Oželienės, ranka nekyla ją išmesti, nes ji tarsi slepia šeimos tragedija virtusio vakaro istoriją.
