Sojoje labai daug baltymų ir riebalų, angliavandenių. Joje esantys baltymai maistingumu nenusileidžia gyvulinės kilmės baltymams. Šio augalo aliejuje yra komponentų, artimų žuvyje esantiems lipidams (lecitino, cholino), B, E grupės vitaminų, makro ir mikroelementų.
Lecitinas turi įtakos riebalų apykaitai ir cholesterino kiekiui organizme, mažina riebalų kaupimąsi kepenyse.
Produktai iš sojos labai tinka asmenims, alergiškiems gyvulinės kilmės baltymams, sergantiems širdies-kraujagyslių ligomis, diabetikams, kenčiantiems nuo antsvorio.
Sojoje esantys fitatai šalina iš organizmo radionuklidus ir sunkiųjų metalų jonus.
Produktai iš sojos rekomenduojami sergantiesiems šiomis ligomis: ateroskleroze, hipertonija, ischemine širdies liga, lėtiniu cholecistitu, lėtiniu vidurių užkietėjimu, cukriniu diabetu, nutukimu, artritu, artroze, alergija, patyrusiems infarktą.
Tačiau, pasirodo, soja gali neigiamai paveikti endokrininę sistemą. Vaikai, nuo mažumės maitinti soja, dažniau turi bėdų dėl skydliaukės nei jų bendraamžiai, maitinti tradiciniais pieno produktais. Soja gali sukelti net alergiją, ypač jaunesniems nei trejų metų vaikams.
Sojos patiekalai gali paspartinti organizmo senėjimo procesus, sutrikdyti smegenų kraujotaką, padidinti Alcheimerio ligos riziką. Kai kurie medikai pataria nevartoti produktų iš sojos asmenims, linkusiems į migreninius galvos skausmus.
Izoflavonai, esantys sojoje, sudėtimi labai panašūs į moteriškus lytinius hormonus estrogenus. Taigi izoflavonai gali teigiamai veikti moterų organizmą: sumažinti krūties vėžio riziką, klimakterinio periodo diskomfortą.
Nėščiosioms vartoti soją draudžiama, nes izoflavonai neigiamai veikia embriono galvos smegenų vystymąsi ir didina neišnešiojimo riziką.
Laikoma, kad termiškai apdorotoje sojoje izoflavonai praranda hormoninį aktyvumą. Produktai, kurių sudėtyje yra sojos, pažymėti indeksu E479.
