Riaušėms Prancūzijoje atminti
Anot postmodernistų, galutinės realybės nebėra, yra tiktai ženklai, kurie nurodo į kitų ženklų egzistavimą ir t.t.
Neseniai nutiko keistas dalykas, dėl kurio keletui dienų praradau pusiausvyrą ir pasitikėjimą. Kuo? Na, viskuo – tėvyne, telefonais, kaimynais.
Man paskambino Ewa. Ji dirba mokytoja Kirgizijoj. Ewa, didumo sulig graikiniu riešutu, savaime keista būtybė, o Ewa, mokanti lenkų vaikus Kirgizijoj, apskritai kažkokia siaubo pasaka apie Sniego karalienę Afrikoj. Kai tik ją sutinku, iš karto noriu imti už rankutės ir pervesti per gatvę.
Taigi ji paskambino ir sako:
– Girdėjau, jūsų valstybę valdo bufetininkė.
Mat kur lenkia. Neva taip nekaltai cituoja Lenino mintį apie virėją ir valstybės valdymą. Bet Lenino mintis yra perfrazuota, jis pats 1917 m. straipsnyje „Ar išlaikys bolševikai valstybinę valdžią?“ teigė priešingai – kad net gera virėja negalėtų iš karto valdyti valstybės (tačiau sąmoningi kareiviai ir darbininkai turėtų to mokytis). Nusprendžiau atsikirsti rafinuočiau:
– Prisimeni Lenino frazę, kuri buvo iškalta kiekvienoj sovietinėj mokykloj: mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis! Leninas plagiatorius ir pavogė šią mintį iš Nietzsche, kuris „Ryto žaroje“ apsiputojęs šaukia: lavintis, lavintis ir dar kartą lavintis! Taigi galima teigti, kad tarybiniai piliečiai jau nuo vaikystės studijuodavo skandalingąjį beprotį. Kita vertus, abu jie buvo sifilitikai, iš tokių gali visko tikėtis.
– Tu neatsakei į mano klausimą, – girdžiu atkaklų lenkaitės balsą ir imu vaikščioti nuo stalo iki spintos.
– Žinai, – sakau, – dėjau aš ant politikos, manęs visiškai nedomina, kas ką valdo, vis tiek pakeisti nieko negaliu, kadangi, kaip ir daugelis postsovietikų, esu indiferentiškas.
Sakau jai šiuos karčius žodžius, o pats galvoju – gnyda. Ir ji gnyda, ir aš – abu gnydos. Juk man rūpi mano žemės žaizdos, bet gėdijuosi tai pripažinti, nervina amoralūs degradai, bet nieko nesiimu, sėdžiu rankas nuleidęs ir apeliuoju į neišgydomą žmonių padermės sugedimą, filosofinį atsainumą, nesuinteresuotą distanciją.
Paskui paklausinėjau, kaip ten kumysas, rusiškas alus ir karakuliai su kiziakais, dėl viso pikto pasidomėjau, ką naujo pasakė klajojantys sufijai ir dervišai. Pokalbiui baigiantis pajutau, kad visą laiką tramdyta nuoskauda ir neviltis anksčiau ar vėliau vis tiek pratrūks, todėl nusprendžiau netempti gumos:
– Mums patiems tai yra didelė mįslė. Daugelis mano kartos vyrų irgi mėgino tą patį receptą – gyventi su bufetininke. Ir nieko, visi patyrė krachą. Prasigėrė, degradavo, išprotėjo, metėsi į religijas, važinėjo į Indiją, niekas nepadėjo. Ir aš pats kažkada gyvenau su bufetininke, valgiau guminius balandėlius, gaudavau nemokamai porą butelių alaus ir daug bergždžiai kentėjau, nes tuo metu aplinkui virė privatizavimai, visi darė pinigus, sprogdino ir šaudė vieni kitus, valydamiesi kelią į Las Vegasą, kalėjimą arba kapus, o aš nieko nedariau. Nieko iš to ir neišėjo: liko bufetininkei aklas šuo ir supuvęs folksvagenas, o man – nevisavertiškumo kompleksai ir perspektyva padaryti elgetos karjerą.
– Ko tu nerviniesi, – pasigirdo nuostaba kitam Kirgizijos gale, – aš tik paklausiau.
– Tu savo Kirgizijoj visai sulaukėjai – eini per nuospaudas kaip SaintoJustas per lavonus.
– Klausyk, – vėl išgirstu smalsumo sklidiną balsą. – Bet juk tiesa, kad jūsų ministras pirmininkas gyvena su bufetininke ir ji... – ir pasakė tokį nepadorų žodį, kad pamėlau.
– O Maria Walewska, Napoleono kekšė... – pradėjau ir tuojau pat užsičiaupiau. Juk ji buvo bent jau didikė ir ten Bonopartas, o čia...
Mane išpylė bejėgystės prakaitas. Natūralu, kad čia, pas mus, paskalos svarbiausias būties matmuo, bet kad ir ten, kur Biškekas, kur Isyk-Kulis... Nutariau gelbėti Lietuvos įvaizdį bent jau Kirgizijos akyse.
– Matai, – sakau tolimajai bičiulei, – miniai visada reikia atpirkimo ožio. Kai Liudvikui XVI nurėžė galvą, minia jautėsi dalyvaujanti froidistinėje tėvo nužudymo scenoje ir visi pajuto, jog nuo šiol atpirkimo ožio nebebus, dėl visko reiks kaltinti tik save. Geras tas tėvas, blogas, – minia visuomet nori jo mirties ir visuomet dėl to paskui kenčia, paskui susiranda naują tėvą ir vėl...
– Lygini buvusį komunistą su Prancūzijos monarchu? – krenkšteli ragelyje.
– Prancūzai visą laiką užsikrėtę vaikiškomis kairumo ligomis. Kita vertus, tai tik simbolinė figūra, visi ožiai – tik simbolis, tik ženklas, kurį kaip loterijos bilietą pakrapščius atsiveria kiti ženklai, paskui dar kiti, dar ir dar ir taip iki begalybės. Štai gyvena šalia tavęs žmogus, tarkim, net sutuoktinis ar sutuoktinė, jeigu gerai pakrapštysi, tau atsivers tokia bedugnė, kad gali dvi savaites badauti ir pradėti matyti pro šalį plaukiančius savo priešų lavonus. Be to, nežinau, kaip Kirgizijoj, o pas mus pastaruoju metu ore tiesiog tvyrote tvyro revoliucija, maištas, karštas veržlus kraujas, snigt pradėjo ir panašiai. Štai baigsiu su tavim kalbėti, eisiu į kiemą ir padegsiu savo automobilį.
