Sigitas STASAITIS
Aukštelkėje (Šiaulių priemiestis) gyvenusį Dangirutį Nikoličių visos apylinkės žmonės laikė didvyriu - per savo gan trumpą 37 metų gyvenimą Dangirutis išgelbėjo net septynis žmones! Prezidento Žūstančiųjų gelbėtojų kryžiaus ordinu apdovanoto D. Nikoličiaus paties tykojo tragedija kelyje. Savo vestuvių 14-ųjų metinių dieną drąsuolis žuvo po automobiliu, kurio vairuotojas gėdingai pabėgo.
Iš gaisro išgelbėjo keturis
Ankstų 1999-ųjų liepos rytą būrelis aukšelkiškių vyrų sėdėjo po medžiu, laukė automobilio, turėjusio juos nuvežti į mišką kirsti medžių. Mašina vėlavo, tad netoliese gyvenanti Dangiručio mama Vitalija Nikoličienė sūnų pakvietė išgerti kavos. Šnekučiuodamiesi abu ėjo pro Poilsio gatvės 11a namą ir netikėtai užuodė aitrų degėsių kvapą. Apsidairę pamatė, kaip pro vieno buto langą veržiasi tiršti dūmai. Vėliau ugniagesiai inspektoriai nustatė, jog užsidegė Šamatulskių bute stovėjęs naujas importinis televizorius. Tėvų tuo metu namie nebuvo, bute miegojo du vaikai: šešerių metų Dariukas ir dešimtmetis Deividas. Vaikai snaudė kitame kambaryje, todėl prabudo tik tuomet, kai butas jau skendėjo liepsnose ir juoduose dūmuose. Išsigandę broliukai nesugalvojo nieko geriau, tik slėptis po antklodėmis. Vaikai tikrai būtų žuvę, jei ne drąsusis D. Nikoličius. Įbėgęs į butą kosėdamas ir springdamas Dangirutis ropojo palei sienas, kol apčiuopomis surado lovą, joje - berniukus. Vaikus gelbėtojas spėjo gyvus išnešti laukan.
Dar nebuvo pasirodžiusios ugniagesių mašinos, dar D. Nikoličius nebuvo spėjęs atgauti kvapo, kai pagalbos klyksmas pasigirdo iš gretimo buto antrajame aukšte. Ten gyvenusi Odeta Prielaidienė tą rytą namie buvo viena su dar metukų neturinčiu sūneliu Irvinu. Pamačiusi, jog ugnis persimetė ir į jos kambarius, O. Prielaidienė taip išsigando, jog nesumojo atsirakinti buto durų ir išbėgti. Tvirtai glėbyje spausdama sūnelį Odeta tik raudojo prisiplojusi prie atdaro lango. D. Nikoličius į moters buto balkoną užsikorė televizijos antenos stiebu. Į pagalbą pribėgę kiti vyrai užsilipo vienas kitam ant pečių, kad pasiektų Dangiručio paduodamą kūdikį. Po to kažkas atnešė kopėčias, D. Nikoličiaus bei kitų vyrų prilaikoma jomis nulipo ir vaiko motina. Begelbėdamas visus tris mirtiname pavojuje atsidūrusius žmones D. Nikoličius pats apdegė ir apsinuodijo dūmais, tačiau nepasitraukė, dar kelis kartus bėgo į ugnies židinį - gal dar yra bėdon patekusių žmonių! Kol kitas kaimo drąsuolis - P. Jančiauskas - nukirto elektros laidus, Dangirutis pro langą išmetė įkaitusį dujų balioną. Tik tuomet atkaukė gaisrininkų automobiliai. Ugniagesiai gana greitai žarnų čiurkšlėmis užslopino ugnį, tačiau trys butai sudegė taip, jog liko tik juodos plytos ir krūvelės nubyrėjusio tinko.
Gyvenimas - vieni nuotykiai
Nežinia, likimas ar sutapimas, tačiau D. Nikoličiui gelbėti žmones - ne naujiena. Pasak žmonos Redos Nikoličienės, būdamas 12 ar 13 metų Dangirutis ištraukė po ledu įlūžusį dabartinį aukštelkiškį Žydrūną, kuris vėliau vedė mums jau pažįstamą O. Prielaidienę. Nepraėjo nė treji metai, kai likimas Dangiručiui pasiuntė naują išbandymą - vaikinas iš degančio namo išnešė lopšį su kūdikiu. Prieš aštuonetą metų jis išgelbėjo ir savo paties dukrą, dabar trylikametę Modestą. Tuomet visa šeima nuvyko pailsėti prie Šiaulių jūros tvenkinio. Dangirutis meškeriojo, prigulusi ant pievutės žmona skaitė, o mažoji Modesta braidė pakrante. Kaip mergaitė pūkštelėjo į gelmę, tėvai nei matė, nei girdėjo. Pats D. Nikoličius vėliau kalbėjo, jog likimas ar Apvaizda jį privertė pačiu paskutiniu momentu atsigręžti - vandens paviršiuje tebuvo matyti tik jau panirusios dukros kaspinas. Meškeriotojas tą pačią akimirką šoko į vandenį ir ištraukė sąmonę prarandančią Modestą. Ilgokai žiaukčiojusi ir kosėjusi mergaitė atsigavo ir... neprisiminė, kaip skendo. Mergaitės atmintyje išliko tik graži, ją viliojusi gelmė.
Paties drąsuolio likimas niekada nesigailėjo. Besimokydamas už Šiaulių esančiame Gruzdžių žemės ūkio technikume 1983 metais D. Nikoličius buvo pašauktas į sovietinę armiją ir pakliuvo į Afganistaną. Kartą tvarkydama dokumentus žmona Reda pamatė Dangiručio kariniame biliete įrašą, jog jis kontuzytas, ir pajuokavo turinti trenktą vyrą. Dangirutis pyktelėjo, atėmė bilietą, o po kelių dienų atlėgęs papasakojo, kas nutikę. Maždaug dešimties sovietinių karių grupę jis buvo nusiuntęs į postą ugnimi dengti tarpeklį. Pamaina turėjo atvykti po savaitės, tačiau dienos bėgo, nauja grupė nepasirodė kone mėnesį. Badaujantiems, apiplyšusiems kariams baigėsi šaudmenys. Tai pajutę "dušmanai" ėmė postą atakuoti. D. Nikoličius tepamena, kaip pagaliau pamatęs atskrendantį saviškių sraigtasparnį pajuto smūgį į galvą, ir prarado sąmonę. Karys atsigavo ligoninėje, draugai jam papasakojo, jog gyvas jis buvo rastas vienintelis! Už šį ir kitus žygdarbius, už peršautą koją sovietų armijos vadovybė D. Nikoličių apdovanojo ne vienu medaliu, tačiau Lietuvoje pasikeitus valdžiai Dangirutis šių apdovanojimų nebrangino. Kas kita - Žūvančiųjų gelbėtojų kryžius, kurį Lietuvos prezidentas jam įteikė 2000-ųjų vasarį.
"Dievas nubaus ar dovanos?"
Našlė Reda Nikoličienė "Akistatai" papasakojo, jog su Dangiručiu jie abu užaugę kaimynystėje Aukštelkėje. Ketveriais metais vyresnis Dangirutis nuo mažens jautė prielankumą kaimynei, lyg būtų žinojęs, kad Reda taps jo žmona. Kaimynas iki mokyklos panešdavo Redos kurpinę, vaišindavo uogomis, tik jai vienai leisdavo iki valiai suptis amžinatilsį tėvo sumeistrautomis sūpynėmis, nugainiodavo kasų tampytojus. Tik vyresnėse klasėse, kai draugai ėmė erzinti, Dangirutis buvo pradėjęs Redos kiek drovėtis. Grįžęs iš armijos Dangis pas Redą užsuko švęsti Naujųjų metų, neilgai trukus abu pajuto, jog vienas be kito nebegali. Po dvejų metų, 1988-ųjų birželio 11-ąją, pora susituokė.
- Visko tarp mūsų buvo, - neslepia našlė, liūdnai vartydama vyro nuotraukas. - Ir apsipykdavome, tačiau tuoj pat taikydavomės. Jis niekada nėra man sudavęs. Ne veltui dėl linksmo ir lengvo būdo Dangirutis turėjo Nikulino pravardę. Viena bėda - grįžęs iš Afganistano jis stiprokai išgerdavo, tačiau pastaruoju metu džiaugiausi iš vyro girdėdama, kad jam nebepatinka būti apspangusiam, jis vis rečiau ieškodavo taurelės.
R. Nikoličienė sako, jog pastaruoju metu šeimai buvo pradėję įtartinai gerai sektis: ji dirbo Aukštelkės pensionato socialinio darbuotojo padėjėja, Dangirutis - už kelių kilometrų esančioje kepykloje. Ne paslaptis, kad jei šiuolaikinio kaimo šeimoje darbą turi ir vyras, ir žmona, šeima laikoma pasiturinčia. D. ir R. Nikoličiai nusipirko importinį televizorių, dukrai padovanojo muzikinį centrą, ruošėsi parsivežti miegamojo baldus ir pradėti mergaitėms kaupti gyvenimo pradžiai. Matydama, kaip puikiai sekasi sūnaus šeimai, Dangiručio mama perspėjo saugotis nelaimės - jos gi myli laiminguosius... D. Nikoličius į prietarus tik mojo ranka. Jis nebeprisimindavo ir žodžių, žmonai pasakytų grįžus iš karo Afganistane: "Už tai, kad aš ten šaudžiau į žmones, Dievas mane arba žiauriai nubaus, arba dovanos. Turėtų dovanoti. Aš juk tai dariau ne savo noru."
Nuotrauką nešė išgelbėtieji
Birželio 11-ąją, sutuoktuvių 14-ųjų metinių dieną, Reda su Dangiručiu išskubėjo į darbus. D. Nikoličius išvažiavo dviračiu ne tik iš taupumo - jis sakydavo, kad šiltą dieną minti pedalus gerokai smagiau nei šusti mašinoje. Vakare Dangiručiui negrįžus žmona jaudinosi, tačiau tikėjo, jog gal jis apsinakvojo pas mamą. Nesulaukusi rytą krimtosi, bet ginė šalin mintis, kad aplankė baisi nelaimė - birželio 11-oji kepykloje buvo algų dieną, gal kur su vyrais padaugino, gal susirgo (pastaraisiais mėnesiais Dangirutį labai kankino opaligė, net vaistai mažai padėdavo). Pasišėrusi gyvulius R. Nikoličienė viena išėjo į darbą. Po pietų apskambino ligonines, o pasukti į policiją nebuvo nė minties. Pavakare atbėgo išbalusi Dangiručio sesuo ir pranešė, jog Redos vyras jau niekada nebegrįš, reikia vykti į morgą atpažinti palaikus...
Paties žmonių gelbėtojo likimas tragiškas - jis žuvo po nenustatyto automobilio ratais savo vedybų metinių dieną. Tądien po darbo gavęs algą D. Nikoličius sėdo ant dviračio ir nuskubėjo namo. Pakeliui prapliupo baisi liūtis. Kažkokios mašinos vairuotojas, matyt, per lietų nepastebėjo dviratininko ir nespėjęs pristabdyti jį nubloškė tokia jėga, jog beveik neliko sveikų kaulų. Kelių policininkai linkę manyti, jog tai būta didelio automobilio, greičiausiai sunkvežimio, nes susidūrimo vietoje nerasta stiklo šukių ir duženų. Parbloškęs Dangirutį vairuotojas kūną dar vilko apie šimtą metrų, o jam nukritus pabėgo. Sumaitotas dviratis rastas nuskridęs už keliasdešimties metrų nuo plento. D. Nikoličiaus kišenėse rasta 210 litų iš tądien išmokėto 219 litų atlyginimo.
Į tokio kilnaus žmogaus laidotuves susirinko visa gyvenvietė - gėlės, vainikai ir žmonės netilpo šarvojimo salėje. Dangiručio nuotrauką ir kryžių nešė jo išgelbėtieji broliukai Darius su Deividu. Reda Nikoličienė su dukromis negali susitaikyti su netektimi - joms atrodo, kad Dangirutis yra namie, tik jo nematyti. Mažoji Ernesta (7 m.) net nenori įsirišti į plaukus juodo kaspino - mergaitė sako tėvelį jaučianti šalia savęs. R. Nikoličienė norėtų, kad jos vyrą suvažinėjęs vairuotojas būtų surastas, tačiau tuo netiki.
