Seimas iki šių metų birželio 1-osios pratęsė laikinosios komisijos, sudarytos dėl Juro Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimo, darbą. Beklausant liudytojų, benagrinėjant archyvinę medžiagą, komisijos tyrimas įstrigo, nes iki šiol J.Abromavičiaus žūties aplinkybes bandanti išsiaiškinti komisija šiam klausimui skyrė bene mažiausiai dėmesio.
"Iš esmės tai, kas dabar vyksta tiriant J.Abromavičiaus žūties istoriją, yra ne tiek pastanga pateikti senos, nuaidėjusios istorijos politinį vertinimą, kiek siekis naujai interpretuoti visą mūsų septyniolikos metų valstybingumo vyksmą, kitaip sudėlioti jo akcentus, - rašo "Respublika". - Ir tai, tiesą sakant, nėra unikalus mėginimas. Pirmąjį - kontraversišką ir plačiai nuskambėjusį - bandymą padarė Vytautas Petkevičius".
Iniciatorius - V.Landsbergis
Taigi atverskime dar spaustuvės dažais tebekvepiančias Vytauto Petkevičiaus "Durniškes". Rašytojas pamena, kaip buvo apklaustas pakaunės miškų "didvyris" J.Maskvytis, kalbėjosi V.Petkevičius ir su J.Abromavičiumi. "Tai, mano manymu, buvo neeilinio padorumo žmogus, - rašo V.Petkevičius. - Atviras, žvelgiantis pašnekovui tiesiai į akis net tada, kai priverstas sakyti nemalonią tiesą. J.Abromavičius papasakojo V.Petkevičiui, iš kur buvo paimti sprogmenys Bražuolės tilto sprogdinimui ir tai, kad saugumas ėmė lipti nusikaltėliams ant kulnų, bet įsikišo prokuratūra. Paieškos sustojo, o po kurio laiko J.Abromavičius buvo susprogdintas.
Vėliau šiuos faktus ėmėsi tirti krašto apsaugos ministras A.Butkevičius. Įpykęs ant savo buvusiųjų ponų, jis labai atvirai parašė spaudoje, kas, jo turimomis žiniomis, buvo to nusikaltimo organizatoriai:
"Esu įsitikinęs, kad savanorių nepaklusnumo ir tilto per Bražuolės upelį sprogdinimo iniciatorius yra profesorius Vytautas Landsbergis. Mano įsitikinimu, darbavosi ta pati vadinamųjų savanorių-patriotų grupė. Bandydamas išsiaiškinti šių žmonių pavardes, Juras Abromavičius priėjo per arti. Kadangi į kalėjimą šiandien nesinori pakliūti niekam, buvo įvykdyta ritualinė žmogžudystė. Įvykiai, susiję su Juro Abromavičiaus žūtimi, man primena pokario metus, kai kokios nors trojkos nutarimu nusprendus, kad žmogus yra tėvynės išdavikas, jis būdavo siunčiamas myriop...
Bet kuriam, tiriančiam šias istorijas, yra visiškai aišku, kas yra iniciatoriai ir kas yra vykdytojai. Tai jokia paslaptis, kaip ir Juro Abromavičiaus žūtis. Šios bylos yra sąmoningai paverstos vos ne valstybės paslaptimi, neva neišaiškinamais dalykais. Tikroji tiesa guli tiesiog paviršiuje: užtenka tik smeigti kastuvą - ir bus išverstas Vytautas Landsbergis ir jo šutvė, besibūriuojanti aplink jį". ("Durniškės", 109 - 110 psl.)
Veidmainingi Jurgelio dūsavimai
O dabar dar kartą grįžkime į 1997-uosius. Tuoj po kraupios žmogžudystės "Akistatoje" (Nr. 10, 1997 m. vasario 7 d.) tuometinis korespondentas Gediminas Jankus rašė labai panašiai:
"Prezidentas bene pirmasis griebėsi ryžtingesnių veiksmų. Jis išsikvietė Saugumo departamento generalinį direktorių J.Jurgelį ir generalinio prokuroro pavaduotoją A.Paulauską. Tik po pašnekesio (ne itin malonaus pareigūnams) J.Jurgelis ryžosi prabilti. Pasak jo, J.Abromavičius tikrai buvo sukaupęs itin svarbios informacijos ir dėl jos galėjo būti nužudytas. Juro dokumentuose minimos ir žinomų politikų pavardės - tų, kurie susiję su 1993 metų Kauno savanorių maištu, tilto per Bražuolę susprogdinimu ir kt. Ponas J.Jurgelis pabrėžė, kad kalbama apie sistemą. Tatai ypač svarbu - J.Abromavičius sugebėjo surinkti duomenis ir įrodyti, jog nuo 1992 metų grupė "dešiniųjų" politikų ir jų klusnių parankinių intensyviai ruošė valstybinį perversmą.
Departamento vadovybė ir pats J.Jurgelis puikiai žinojo apie Juro veiklą. Iš pradžių netrukdę ir net padėję jam tirti, netrukus saugumiečiai gavo nurodymą iš Vilniaus neteikti Jurui jokios informacijos. Pradėta akivaizdžiai trukdyti, ieškoti priekabių. Suprantama - jau tada Juras buvo prisikasęs iki esmės, iki "ideologinio branduolio!"
Gediminas Jankus tame pačiame straipsnyje labai puikiai atskleidė ir pakaunės maišto atmosferą.
"Perversmo idėja kontūrus įgavo po 1992 metų rinkimų. Reikėjo ko nors imtis, kokios nors destrukcijos, kokių nors veiksmų. Tuometinis SKAT-o vadas pulkininkas J.Gečas, krašto apsaugos ministras A.Butkevičius atvirai buvo vadinami išdavikais, kolaborantais, mat jie pasiliko tarnauti "komunistams". V.Landsbergis, nuolat koketavęs su savanoriais, tik prasidėjus pakaunės miško įvykiams, galėjo maištininkus sudrausminti. Autoriteto tada jam būtų pakakę, tačiau gerokai rinkimų rezultatų suerzintas profesorius viską paliko savieigai, ir jo vardu vikriai manipuliavo "įgaliotieji atstovai".
J.Maskvytis idealiai tiko naujojo Plechavičiaus vaidmeniui. Gal jis ir labai doras karys, tačiau dideliu įžvalgumu nepasižymintis, žodžiu, tinkamai ponų politikierių parinktas mauras.
Prisiminkime tuometinį "Kauno laiką". Kas inspiravo redaktorių K.Požėrą atvirai skelbti, jog sukilimas apima visą Lietuvą, kviesti palaikyti Kauno savanorius, eiti į miškus, skelbti nepaklusnumo akcijas teisėtai išrinktai valdžiai? O sumanymas buvo gan įdomus - prie kauniečių grupelės turėjo prisidėti visos savanorių rinktinės, Šiaulių sąjungos būriai ir kuopos, žodžiu, situacija būtų tapusi nevaldoma, būtų buvęs pralietas kraujas, o tokių dalykų pasipiktinusi tauta "komunistuojančiai daugumai" neatleistų. Taip valdžion, kaip ir 1926 metais, būtų grįžę "teisėti Dievo pateptieji vadovai". Vadinamajam sukilimui sužlugus, buvo pakeistas scenarijus - nuspręsta grįžti iš miško, užimti Kauno komendantūrą ir iš čia vadovauti tolimesnėms akcijoms".
Prieštaringi liudijimai
Na, o dabar grįžkime į dabartinės komisijos posėdžius. A.Butkevičius komisijoje pakartojo tai, ką "Durniškėse" rašė V.Petkevičius. Iš dalies jo žodžius patvirtino ir eksparlamentaras Egidijus Bičkauskas, kuris 1993 m. vadovavo prezidento Algirdo Brazausko sudarytai darbo grupei padėčiai valdyti ir normalizuoti.
E.Bičkauskas, kaip ir kai kurie anksčiau komisijai liudiję asmenys, patvirtino, kad vienas iš savanorių kuopų vadų Alvydas Pangonis važiavo į Vilnių pas V.Landsbergį pasitarti, ar savanoriai turėtų palikti mišką ir grįžti į dislokacijos vietas. Po A.Pangonio susitikimo su V.Landsbergiu savanoriai pasiliko miške.
E.Bičkauskas tvirtino, kad V.Landsbergio buvo prašoma, kad jis padarytų viešą pareiškimą ir paragintų savanorius baigti šią akciją, tačiau tuometinis opozicijos lyderis atsisakė tai padaryti. "Jeigu V.Landsbergis dar rugsėjo 17 dieną tegul nebūtų nuvažiavęs į mišką, tačiau garsiai pareiškęs, kad nereikia juokauti su Lietuvos likimu, jie būtų išėję iš miško", - teigė eksparlamentaras.
Į komisijos posėdį atvykusiam V.Landsbergiui teko neigti ankstesnių liudytojų žodžius, kad jis gali būti pagrindinis savanorių maišto arba, kaip įvardijo pats V.Landsbergis - akcijos, - organizatorius. Daugiausiai aitrių žodžių kliuvo jo oponentui, buvusiam krašto apsaugos sistemos vadovui Audriui Butkevičiui, anksčiau pareiškusiam, kad V.Landsbergis ir kiti dešiniosios opozicijos atstovai stengėsi savanorius paversti savo politikos įrankiu.
"Siūlau labai atsargiai žiūrėti į A.Butkevičiaus žodžius. Jis dažnai meluoja. Melas jam yra tiesiog sportas ar toksai kūrybinis bandymas. A.Butkevičių galite pasidėti į grožinės literatūros lentyną", - sarkastiškai kalbėjo europarlamentaras.
Generolas apsimelavo?
Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vadas brigados generolas Arvydas Pocius teigia manąs, kad prie 1993-aisiais pakaunėje vykusio Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) karių maišto galėjo prisidėti Rusija.
"Tuo metu buvo išvedama Rusijos kariuomenė ir akivaizdus tos valstybės interesas, kad ji neišeitų, Rusijos specialiosios tarnybos turėjo savo agentūrinį tinklą, buvo įvairiausių provokacijų", - sakė A.Pocius komisijos nariams.
Visai kitaip generolas kalbėjo ir apie J.Abromavičių
Brigados generolo, tuomet ką tik pradėjusio eiti SKAT vadovo pareigas, teigimu, J.Abromavičius, jau prislopinus konfliktą, kurstė savanorius vėl grįžti į mišką.
Tačiau jo žodžius paneigė ne tik Juro Abromavičiau našlė Jūratė, bet ir Kovo 11-osios Akto signataras Nikolajus Medvedevas, taip pat vienas iš savanorių vadų Jonas Juodis. LTV naujienų laidai "Panorama" Jūratė Abromavičienė perdavė filmuotą medžiagą, kurioje J.Abromavičius dėsto kategoriškai neigiamą požiūrį į pakaunės miškų įvykius.
Buvęs savanoris Jonas Maskvytis paneigė konservatoriaus Vytauto Landsbergio ir generolo Arvydo Pociaus versijas, esą tokia savanorių akcija buvo suinteresuota Rusijos gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU).
"Man tai juokinga. Užmirškite vieną kartą, tai akivaizdus blefas. Dėl Bražuolės gal ir prisidėjo GRU, o dėl maišto - juk mes atėjome statyti Lietuvą, ne griauti", - tikino J.Maskvytis.
"Bedirbdamas SKAT-e, aš buvau atsakingas už ginkluotę, saugojome ir privačius objektus. Vienas iš įvykių - susitikimas su "žulikais" Kaune, Mindaugo prospekte. Žmogus pasiskundė, kad jam pardavus kažkokias prekes, už jas buvo atsiskaityta padirbtomis markėmis, ir tą "žuliką" suradom. Jo dėdė buvo policijos komisaras. Susitarėme susitikti su juo. Aš nuvažiavau su kareiviais, "žulikas" atvyko su samdomu žudiku iš Baltarusijos. Bekalbant su jais, atvyko policijos automobiliai ir užstojo man kelią, tada aš supratau, kas vyksta. Mūsų "Zilas" užstojo jiems kelią ir įvyko susišaudymas. Vėliau mano vadovai vykdė tyrimą ir nustatė, kad aš nekaltas, ir prokuratūra nenorėjo kelti bylą - dėl to, kad ten buvo įsikišusi policija", - Seimo laikinajai komisijai aiškino J.Maskvytis.
"Supratęs, kada mane seka, susikroviau ginklus, bulvių, šeimą tyliai iškrausčiau kitur gyventi. Tada paprašiau savanorių, kad mane jie palydėtų už miesto, ir jie nutarė su manimi pasilikti. Nuvažiavom prie ežero, vėliau įsikūrėme pakaunės miškuose ir gyvenom sau gražiai ir laimingai", - pakaunės miškų akcijos pradžią komentavo J.Maskvytis.
Anot jo, sužinoję apie krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus įsakymą surinkti ginklus, savanoriai sunerimo ir pasiprašė priimami į J.Maskvyčio "būrį".
"Savanoriai suprato, kad jei ginklai bus vienoje vietoje, priešas apsups juos ir nebereikės net kautis. Todėl jie nutarė atkeliauti pas mane, aš sutikau, kad ateitų, nes daugiau "liaudies" ir smagiau", - sakė buvęs savanoris.
Nušovė VSD?
Jonas Maskvytis buvusio savanorio ir Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojo Juro Abromavičiaus žūtį sieja su jo vykdytais kontrabandos gabenimo tyrimais.
"J.Abromavičius, pradėjęs dirbti saugume, pradėjo skųstis. Jis aiškino, kad tyrė kontrabandos gabenimą, sekdavo spirito, cigarečių kontrabandą, o kai reikėdavo sulaikyti susektą kontrabandinę "fūrą", jau jo neimdavo. Todėl jis norėjo ištirti iki galo tą reikalą. J.Abromavičius pradėjo tikrinti tą duomenų bazę, kur turėjo būti surašytos konfiskuotos "fūros" su kontrabanda, tačiau jų nerado, o betikrinant tą duomenų bazę, kaip J.Abromavičius sakė, jį kažkas užtiko ir sakė, kad dabar jau nežino, kas bus. Todėl be reikalo "užsiciklinot" ant to maišto ir Bražuolės tilto sprogdinimo tyrimų", - aiškino J.Maskvytis.
