Vis dėlto dar kartą turėjome progos įsitikinti, kad posakis "ramus kaip belgas" yra labai teisingas. Šiauliuose, kai Belgijos karinių oro pajėgų kariai tarnavo NATO misijoje, juos mušė lietuviai, viešbutyje jie buvo nuodijami legionelėmis, panelės už meilę plėšdavo milžiniškus pinigus, o jie - lyg niekur nieko. Tarnavo, ir tiek. Juos pakeitę danai - kaprizingi lyg panelės. Jie iš karto pareiškė Šiauliuose negyvensią, kad nesusirgtų plaučių uždegimu ir kad negautų į dūdą nuo Šiaulių kavalierių. Mėnesį pavažinėjo į Panevėžį, bet jau ir ten blogai - per toli važinėti į bazę. Grįžta į Šiaulius. Žodžiu, išlepę.

Įvairių pasakojimų galima išgirsti ir apie kitus kaimynus. Lenkai visuose anekdotuose - vagys. "Du kanibalai kepa mėsą ant iešmo, - juokaujama viename tokiame pasakojime. - Vienas sako: "Nesuk taip greitai, aš mėgstu, kad traškėtų". Kitas jam atsako: "Negaliu - čia lenkas. Jei lėčiau suksiu, jis anglis pavogs". Arba dar. "Kas atsitiktų perkėlus 10 000 lenkų gyventi į Sacharą? Septynerius metus - nieko, paskui imtų trūkti smėlio". Štai taip! Matote, kokie tie mūsų kaimynai. O mūsų prezidentai taip pamėgę ten važiuoti. Žiūrėk, vieną kartą ir negrįš.