Jie įlipo į autobusą ir atsistojo prie durų (tikriausiai važiuos tik porą stotelių) - miela jauna mamytė ir sūnelis, toks raudonskruostis, išpūstažandis mažylis. Jis buvo labai judrus, nenustygstantis vietoje "egzempliorius". Sukinėjo galvą, akimis šaudė aplink - o gal čia yra kas nors įdomaus...
Pagyvenusi moteriškė sėdi prie lango. Sunkiai kvėpuoja lyg garvežys, periodiškai šniurkščioja nosimi. Pagaliau giliai atsidususi ji atsidaro rankinę, ilgai rausiasi joje ir pagaliau išsitraukia pailgą dėžutę, papuoštą įgrisusiomis iki gyvo kaulo stambiomis baltomis raidėmis mėlyname fone. Moteris paima tabletę, praryja ir užmerkusi akis apmiršta sėdynėje. Berniūkštis, užsižiūrėjęs į moterį, ima ją mėgdžioti... Jis net nemirksi laukdamas, kas gi bus toliau. Prabėga beveik minutė ir berniukas pradeda tampyti mamytę už rankovės. Ta pasilenkia prie jo ir tyliai klausia:
- Kas atsitiko? Gal... užsinorėjai?
- Ne! - piktai šnypščia berniukas, pasistiebia prie mamytės ausies ir šnibžda: - Kodėl jinai nerėkia?
- Kas?
- Na ta tetulė! Prie langelio!
- O kam jai...
- Argi nematei? Jinai gi tabletę suvalgė!
- Na ir kas čia keisto...
- Ir tyli, ir nerėkia!
- Gal tu neišsimiegojai šiandien?
- Gal televizoriaus nežiūri? Jinai tabletę suėdė ir dabar turi šaukti: "Mi-i-in-to-on!" O jinai nerėkia! Kodėl?
A. Jaunciems
