Nors Kuršių mariose nebėra ledų, kurie užtvenktų Nemuną, tačiau į Rusnę dabar galima patekti tik žmones ir mašinas keliančiais tralais įveikus 40 centimetrų gylio ir 400 metrų ilgio vandens juostą. Kiekvieną pavasarį vanduo, apsėmęs Rusnės-Šilutės kelio atkarpą, slūgso ne vieną parą, o aplinkinėse deltos pievose - ir po mėnesį. Šį pavasarį - tai antroji potvynio banga. Ji atsirito Nemunu atitekėjus vandeniui iš Kauno marių.
Lygūs ir lygesni
Nors dirba trys tralai, norint į Rusnę patekti baigiantis darbo dienai, eilėse tenka lūkuriuoti valandą ir ilgiau. Automašinos rikiuojasi dviem eilėmis. Viena - su nuoroda “be eilės”, kita - “bendra eilė”. Į išrinktųjų eilę, kuri į priekį juda žymiai greičiau, rikiuojasi tie, kurių automobilių numeriai įrašyti čia budinčių kelių priežiūros tarnybos pareigūnų sąrašuose. Tai vykstantys į darbą ir iš darbo grįžtantys Rusnės gyventojai, Šilutės savivaldybės tarnautojai, mašinos, vežiojančios maisto produktus, bei greitoji pagalba. Atvykusieji pasidairyti į užlietas pievas ar išbandyti žvejo laimę per stintų nerštą Skirvytės ar Pakalnės upėse kantriai lūkuriuoja, kada ateis jų eilė.
Kai kurie įsigudrina prie mašinas keliančių tralų prisirišti savo transportą lynu ir taip pasiekti sausumą. Nei vienoje, nei kitoje eilėje jokios sumaišties ar skubos nėra.
Mėto butelius
Atvykusieji iš toliau stebisi išsiliejusių vandenų platybe, klausosi parskridusių laukinių žąsų, ančių, gulbių klegesio - ilsisi gamtos prieglobstyje. Iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitur šiomis dienomis į Rusnę plūstantys stintautojai (prasideda nerštas) lūkuriuodami eilėse neretai šildosi ir “ugniniu vandeniu”. Tara - tušti buteliai - mėtomi į šalia kelio tyvuliuojantį vandenį.
Anksčiau per apsemtą ruožą keldavo turintys tralus rusniškiai ir imdavo po 10 litų. Šiemet tvarka kitokia. Rytą nuo 7 iki 10 ir po pietų nuo 16 iki 22 valandos vykstantys į Rusnę ir grįžtantys žmonės bei mašinos keliami nemokamai. Tačiau, prasidėjus stintmečiui, saloje gyvenimas verda ir naktį. Vieni skuba į žvejybą, kiti grįžta nieko nepešę. Pasibaigus nustatytam kėlimo laikui, nenorintys nakvoti ant plyno lauko žmonės džiaugiasi, kad į žemyną uždarbiautojai parplukdo už 10 litų.
Potvynis – nauda
Stebint abipus plento vandenyje tyvuliuojančias sodybas, atrodytų, nėra nieko protingiau, kaip nuo tos paraistės išsikelti kuo toliau. Tačiau žmonės apie jų kiemus apsėmusį vandenį kalba kaip apie gamtos dovaną. Jis atplukdo įvairiausių žuvų, kurios potvyniui slūgstant lieka kanaluose ir sodybų tvenkiniuose. Taip nei žuvis veisę, nei maitinę sodiečiai gali nueiti ir jas tiesiog semti. Pievas užliejęs vanduo dar ir patręšia. Vasarą čia - puiki ganykla gyvuliams. Užlietų kaimų gyventojai už potvynio padarytą žalą gauna iš valstybės kompensaciją. Pievose vanduo laikosi po keletą savaičių, bet, jam nuslūgus, žmonės ir birželio viduryje dar sugeba pasisodinti bei užauginti neblogą bulvių derlių. Visiems kitiems vykstantiems į Rusnę per potvynį tai - nepakartojamas vaizdas, kurį gali matyti tik čia, žvelgdamas į šimtus hektarų užlietų pievų, tapusių parskridusių paukščių klegančia karalija.
“Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
