Augustas TAMALIŪNAS
Jeigu pats sau duotumėte į akį ir jeigu už tai jus patupdytų į šaltąją, tai visų aplinkybių nežinantys žmonės neabejotinai išsižiotų iš nustebimo. Girdi, kiekvienas turi teisę save mušti! Vis dėlto apstulbėliams tikriausiai tektų susičiaupti, kai patirtų, jog tamsta, norėdamas įsitaisyti paakyje mėlynę, suteškinai žandikaulį tave apkabinusiam kaimynui ir dar, be to, grasini panašiai pasielgti su kitais.
Į maždaug tokios pakraipos istoriją neseniai įsibrido Grybėnuose (Ignalinos raj.) vegetuojantis Ivanas Čičelis (63 m.). Paprastai į bėdą patekusį bendruomenės narį žemdirbiai gina ar bent jau užtaria, tuo tarpu šįsyk bemaž visi, išskyrus galbūt šio nenaudėlio sugėrovus, yra vieningi. Jų kaimui, sako, šitoks žmogus nereikalingas! Kodėl čionykščiai taip pasišiaušė prieš Jonu vadinamą pensininką, kodėl su baime laukė, kada iš belangės bus paleistas laikinai sulaikytas ir baudžiamąją bylą užsidirbęs jų bendrapilietis, kodėl prie parduotuvių vyrai tupečiavo su buteliais alaus delnuose ir kodėl moterys šnabždėjosi, kad, matyt, reikės rašyti rajono valdžiai kolektyvinį laišką ir prašyti gelbėti kaimą nuo galimos didesnės nelaimės, netrukus suprasite.
Ivano Čičelio, lenko, kitados šiose vietose buvusio kolūkio "Kelias į komunizmą" trumpalaikio statybininko, anot grybėniškių, labiau girtuoklio negu dailidės, biografijoje esama tamsios dėmės. Tardytojo Deimanto Mačėno akivaizdoje jis mums papasakojo, kad atseit daugiau nei prieš du dešimtmečius Gurbų vienkiemyje, tėvų ūkyje, jis susikirto su žmonos broliu. Ivanas taip ir dabar vadina andai į sugyventines paimtą, niekad jo nevestą ir šį birželį galutinai blakstienas sudėjusią Jadvygą Jakutienę, daugiavaikę motiną. Žodžiu, Vania susivaidijo su netikru svainiu, matyt, irgi nepėsčiu vyriškiu. Anot jo, žmonos brolis puolė ir gerai užvelėjo branktu, užtat įdūkėlį reikėjo prismeigti šakėmis. Hm! Gavo pusseptintų metų nelaisvės, sėdėjo Pravieniškėse ir Archangelske, o grįžęs vėl sumetė skudurus su šešiavaike Jadvyga. Moteriškė daug metų buvo talžoma ir spardoma, bet jai, pasak vietos visažinių, šitoks gyvenimas buvo prie širdies. Nebėgo nuo tokio sugulovo. To maža! Dar labiau prilipo. Tatai grybėniškėms išvis nesuvokiama. Ivanas Čičelis, prie medžio darbų netekęs kairės rankos dviejų pirštų, mažojo ir bevardžio, per daug nesuko galvos, kol buvo gyva jo Jadvyga. Ši gaudavo 332 litų pensiją, kurią abu perleisdavo per gerkles, o kai pinigų nelikdavo, Vania siųsdavo parnešti cigarečių ir alaus. Už ką? Jos reikalas! Skolinkis, jei kas nors duos, bet partempk į namus kas tau liepta. Jei ne, gausi į kaulus. Ir gaudavo! Kaimynės jos gailėjosi, įpildavo sriubos ir pieno, įduodavo vieną kitą litą iki pensijos. Ivanui Čičeliui tie patys žmonės nieko neduodavo. Žinojo, kad negrąžins paėmęs į kalną. Beje, jis ir nesiprašydavo kredituojamas. Gyveno pagal įdiegtą tarybinę sampratą, kad visi yra lygūs ir kad tas, kuris turi, privalo duoti tam, katras stokoja. Eidavo ir reikalaudavo. Duok, girdi, cigaretėms, duok atseit alui! Net senatvės pensijos, kuri jau priklausė, neišsirūpino. Tatai už nuolatinį prašeiką padarė buvęs mokytojas, taip pat pensininkas. Ivanas Čičelis sakė, jog dabar gauna 124 litus per mėnesį, tačiau nutylėjo, kad prieš gerą mėnesį paštininkė į rankas įteikė beveik pusantro tūkstančio už visus metus. Pinigai išbyrėjo pro pirštus nepastebimai, begirtuokliaujant per dienas ir per naktis savo daržinėje su kaimo palaidūnais. Į tas pačias gerkles nugarmėjo ir veikiai atnešta mėnesio pensija. Aplinkiniai stebėjosi, kaipgi tas šalaputris su kompanija nepaleidžia dūmais jo daržinėje - perpus mūrinėje, perpus medinėje - sukrauto Petro Umbraso šieno. Pastarasis ūkininkas, metais jaunesnis už Vanią, yra visiška šio priešingybė. Darbštus, tvarkingas, šienas netelpa į jo paties stoginę. Šit kodėl triūslus žemdirbys pasiprašė priimti tą išdžiūvusį žolių pašarą į girtuoklėlio tuščią daržinę. Sakoma, kad kaimynai ne kartą perspėję ūkininką, jog tas rizikuojąs ten laikydamas šieną, bet Petras Umbrasas nepaisė perspėjimų. Moteriai dar bekrutant, buvo didesnė ar mažesnė tvarka. Į lig pastogės baltomis plytomis apmūrytą medinę pirkią galėjai įkelti koją. Jadvygai atsisveikinus su šia ašarų pakalne, jos erodas pastebimai apsileido. Į pirkią jau niekas nenorėjo kišti nosies. Neapsakoma smarvė! Pasieniais, ant grindų, jau pūpsojo laikraščiais tepridengtos ir į kurmiarausius panašios krūvelės. Šit kodėl svečiai siūbuokliai noriau vakarodavo šeimininko daržinėje. Vis tiek ir vienur, ir kitur nėra elektros. Atjungta. Kairėliau nuo Ivano Čičelio daržinės stovinčiame milžiniškame kluone sukrauto šieno keturi šeimininkai su nerimu naktimis klausydavosi įkaušėlių vogravimų, artėliau gyvenantys kaimynai, be abejo, taip pat. Argi juokas? Užsnūs kuris nors apakėlis su smilkstančia cigarete lūpose, įsiplieks ugnis, persimes į aplinkinius pastatus, va ir nueis viskas šuniui ant uodegos!
Štai dabar pats metas pereiti prie incidento, po kurio Grybėnai priminė pajušintą varnų lizdą. Mikliai praputęs su draugužiais trylikos mėnesių pensiją, Ivanas Čičelis ūmai pasijuto esąs tuščiomis kišenėmis. Iš daržinės iškepersavo paskutinis susiteršėlis. Atsipagirioti nebuvo už ką. Tada jis nuklipatavo pas Petrą Umbrasą. Duok, girdi, dešimt litų už tavo šieną, sukrautą po mano stogu! Kitądien jis vėl paklebeno to paties ūkininko duris. Šįkart reikalavo dvigubai daugiau. Apetitas išaugo! Atrodo, jog šieno savininkas nesileido į kalbas. Tada nenaudėlis, anot grybėniškių, numušė kainą dešimteriopai. Atseit turiu keturis litus, stinga dviejų iki pusantro litro talpos plastmasinio "Vilko" butelio, populiariausio šiame kaime gėrimo. Senasis Vania tikina gavęs trūkstamą sumelę, tiktai nesakė - iš ko? Iš naujo nusitašė. Netrukus žmonės jau regėjo jį žemiau juosmens sudrėkusiomis kelnėmis. Buvo bemaž išsiblaivęs, bet kankino amžinas troškulys. Todėl ir kursavo nuo parduotuvės prie parduotuvės, nuo vieno vyrų pulkelio prie kito ir šaukė maždaug kaip Gruzijos karo keliu paskui bendrakeleivio Kisos Vorobjaninovo uošvės briliantus ėjęs alkanas Ostapas Benderis: "Pinigų duok! Duok pinigų!" Niekas nesuteikė apčiuopiamos paguodos, tai įsiutęs alaus gerbėjas pirmiausia pagrasino paleisti dūmais savo daržinę su Petro Umbraso šienu, o tuomet pasileisti per Grybėnus ir imti padeginėti vieną pirkią po kitos. Niekas nelaikė jo žodžių rimtais. Pusgirčio sapalionės! Tuo tarpu Vania, iš įtūžio praradęs sveiką nuovoką, grįžo namo, sugraibė degtukų dėžutę, įbrėžė vieną šipuliuką sieros galvute ir kyštelėjo į sausą it parakas šieną. Va! Žinosi, kaip gailėti pinigų tavo turto sergėtojui!
Buvo jau gal penkta valanda po vidurdienio, kai greta gyvenantys sutuoktiniai išgirdo keistą tratėjimą. Atrodė, kad kažkas šaudo. Aldona ir Juozas Panavai išskubėjo į kiemą. Tai sproginėjo kaimyno daržinės stogas. Šiferio gabaliukai nelyginant skeveldros lakiojo aplinkui, pro šelmenį veržėsi tiršti dūmai, greit pasirodė ir ugnis. Moteris nubėgo prie telefono, vyras - prie rėčkos su vandeniu. Netruko atvykti Daugėliškio, Kazitiškio, Ignalinos gelbėtojų komandos. Policininkus, tiesa, teko įkalbinėti. Pasak jų, nėra jokio nusikaltimo, jei žmogus panoro supleškinti savo pastatą. Gaisrininkų reikalas! Apie ten sukrautą ir liepsnos ryjamą kito ūkininko šieną, anot moteriškės, iš pradžių niekas nieko nenorėjo girdėti. Et, kaimynai patys išsiaiškins! Vis dėlto vėliau pareigūnų tarnybinė mašina atburzgė, bet jau po to, kai padegėjas prigulė pailsėti savo paties rankomis apmūrytos pirkios pasienyje. Prieš tai, sako, Ivanas Čičelis klaidžiojo it šmėkla prie dūmais paleistos daržinės ir trukdė ugniagesiams dirbti. Girdi, duokit užsirūkyti! Negavęs cigaretės, pavargęs ir viskuo nusivylęs, nenaudėlis nuėjo ir prigulė ant žemės. Atseit pailsėsiu, tada supleškinsiu savo pirkią, o paskui pasileisiu per Grybėnus, visur kyščiodamas degančius degtukus. Šiuos iš jo atėmė. Vedamas į automobilį Vania murmėjo, kad vis tiek atsiskaitys su tais, kurie nedavė pinigų alui. Šitokių yra gana daug, užtat grybėniškiai ir baiminasi, kad pagal parašą niekur neišvykti iš areštinės paleistas seniokas vieną naktį nesumanytų paversti kaimą laužu. Ivanas Čičelis sako supratęs, kad perlenkė lazdą, bet už veiksmus vis tiek reikės atsakyti. Petro Umbraso dvi tonos šieno sudegė arba virto jokiam gyvuliui netinkamais pakraikais. Tardytojas Deimantas Mačėnas neslepia, kad padegėją jau apžiūrėjo gydytojas ir kad jokių esminių pakitimų psichikoje neaptiko. Tikriausiai tirs ir teismo medicinos specialistai. Mano nuomone, veltui gaiš laiką. Pagirių sindromas, ir tiek. Nepaisant savo daržinės supleškinimo, Ivanui Čičečliui bus pateiktas kaltinimas už svetimo turto sunaikinimą tyčia, na, o kadangi tai padaryta padegant, visuotinai pavojingu būdu, prasilakėliui tie dūmai gali išlįsti pro užpakalį. Paprasčiau šnekant, gresia daugiau negu už sugyventinės brolio užsmaigstymą šakėmis tarybiniais metais. Nepriklausomybė taip pat turi savo niuansų! Kita vertus, Aldona ir Juozas Panavai, į pensiją išėjęs mokytojas ir mūsų šnekintas Vytautas tikina, jog Ivanas Čičelis, kad ir ką praeityje ar nūnai yra iškrėtęs, nėra vagis, o tiktai gydymo reikalingas girtuoklis. Kaime šnekama, jog seniau tokios problemos būdavo išsprendžiamos nesunkiai. Manau, jog neverta iš Grybėnų kaimo apsilakėlio daryti piromaną. Vargšas žmogelis! Negi jį, praradusį savo moterį ir palūžusį kelyje į paiką komunizmą, dabar imsime ir įkišime į Gurbų pelkę? Yra ten tokia, už pusšešto kilometro nuo Dūkšto, Dysnų ežero vakarinėje pakrantėje. Atrodo, jog ne vienam gurbėniškiui (teigiamai minėtiems asmenims šie žodžiai nelimpa) pravartu pasižiūrėti kuo akyliau į save. Besiseilėjančiųjų su "Vilko" alaus buteliu rankose tame kaime, deja, teko matyti nemažai.
