Aišku, taisykles aš pažeidžiau. Bet kelių policininkas pats buvo kaltas, nes slėpėsi už kampo ir aš jo nemačiau, kai vykdžiau savo sumanytą manevrą.
- Inspektorius Jonaitis, - prisistatė. - Jūsų dokumentai.
Kapitonas pavartė knygelę, prigrūstą įvairiausių laminuotų kortelių.
- Pažeidžiam taisykles, Antanaiti. Apsisukot per ištisinę juostą, nepaisot kelio ženklo. Ir visa tai ant tilto... Ateikite, - ir inspektorius, nešinas dokumentais, pasuko savo automobilio link. Apmaudžiausia tai, jog net paprieštarauti negalėjau. Įsitaisęs policijos mašinos keleivio sėdynėje, tiesiai paklausiau:
- Kiek, inspektoriau?
- Ponas Antanaiti, dabar viskas ne taip paprasta. Jūs pažeidėt net tris punktus. Pagal naujus įstatymus negaliu imti pinigų iš jūsų už tokį ritmą prasižengimą. Mes surašysime protokolą, o sprendimą priims teismas.
Nuo to lengviau nepasidarė. Greit "primečiau": teks prarasti visą dieną, sėdėti eilėje su senutėmis, pakviestomis į teismą už tai, kad prie požeminės perėjos nelegaliai prekiauja pačių megztomis vilnonėmis kojinėmis, gėlių prekeiviais ir kita socialiai nepavojinga publika. Tad pamėginau dar sykį suminkštinti inspektoriaus širdį:
- Nejau tokie rimti pažeidimai ir nepavyks susitarti?
- Na-a-a-a, jei taip, - policininkas pažvelgė kažkur aukštyn ir susimąstė.
- Ne, tiek pinigų aš neturiu.
Inspektorius įsižeidė ir vėl pradėjo kažką keverzoti protokole.
- O žinote, - staiga "užsivedžiau", - be reikalo rašote. - Policininkas nepatikliai sužiuro į mane.
- Išleistas naujas įstatymas, pagal kurį kelių policininkas rimtą pažeidėją privalo sušaudyti vietoj.
Inspektoriaus veidas ištįso. Jis padėjo šratinuką į šalį.
- Kur jūs tai girdėjote?
- Vakar per televiziją pranešė. Seimas patvirtino, - tęsiau, o policininkas sutrikęs glamžė rankose protokolą.
- Kaipgi taip - sušaudyti?
- Suprantate, statistika rodo, jog žuvusiųjų avarijose skaičius viršija žuvusiųjų karo metu skaičių. Štai ir nusprendė, kad jei sušaudys piktybinius pažeidėjus, žmonių žus mažiau. Jūs turite pistoletą?
Policininkas ranka brūkštelėjo apie juosmenį ir sutrikęs išlemeno:
- Ne-e-e.
- O tai kaipgi jūs ketinate atlikti savo pareigą?
Policininkas minutėlę pagalvojo, paskui griebė raciją:
- Nemune, atsakykit Audrai.
- Nemunas klauso, - sugirgždėjo racijoje.
- Čia pažeidėjas sako, kad Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį mes dabar pažeidėjus be teismo ir tyrimo šaudyti galime.
Racijoje sudžeržgė, subraškėjo, paskui pasigirdo:
- Jis pats prašė jį sušaudyti? Girtas gal?
- Blaivus. Sako, kad mokėti neturi iš ko.
- Na, tokius tai tikrai reikia šaudyti, - ir balsas racijoje nutilo.
Policininkas sutrikusiu žvilgsniu žvelgė tai į raciją, tai į mane.
- Na štai, matote! Kolega patvirtino. Kokios problemos? Pasiskolinkite iš ko nors pusvalandžiui tarnybinį ginklą. Įvykdęs pilietinę pareigą, jį grąžinsite. Paskui ir patroną atiduosite.
Policininko veidu perbėgo visa gama emocijų.
- Žinote ką, pone Antanaiti, važiuokite jūs iš čia.
Bet man šis "žaidimas" vis labiau patiko:
- Inspektoriau, aš pažeidžiau taisykles ir esu pasiruošęs atsakyti pagal įstatymą. Aš niekur nevažiuosiu. Vykdykite savo pareigą.
Paėmiau racijos mikrofoną, įdaviau policininkui į rankas ir jo pirštu nuspaudžiau įjungimo mygtuką.
- Prašykite pas ką nors pistoleto pusvalandžiui. Nagi, drąsiau, - pasakiau matydamas pareigūno neryžtingumą.
- Kalba Audra, - neužtikrintai pradėjo kapitonas. - Aš 41-ame kilometre, kas netoliese?
Atsiliepė net du:
- Aš penkioliktas.
- Čia dvidešimt pirmas, kas atsitiko?
Policininkas giliai atsiduso ir lėtai, su pertrūkiais ištarė:
- Man pusvalandžiui reikalingas pistoletas.
- Čia dvidešimt pirmasis. Nejau pažeidėją ketini nušauti?
- Aš penkioliktas. Man Nemunas sakė, lyg ir naujas įstatymas išleistas.
Į policininką buvo gaila žiūrėti. Šalia manęs sėdėjo išvargęs žmogus, susirūpinęs jį užgriuvusia problema.
- Na, matote, inspektoriau, aplinkiniai jau žino, o jūs vis dar abejojate.
Jis ir vėl mikrofoną pakėlė prie burnos:
- O kur jo automobilį dėti?
- Aš penkioliktas. O ką, mašina gera?
Policininkas žvilgtelėjo į mašinos techninį pasą.
- "Opelis". Dešimties metų.
- Čia dvidešimt pirmas. Audra, tu nesikarščiuok. Jo mašina tikriausiai bus paimta valstybės žinion. Iškviesi evakuatorius, tegu į aikštelę nutempia.
- O lavoną kur? - policininko veidą "išmėtė" raudonos dėmės, o kaktą - maži prakaito lašeliai. Jis turbūt suprato, jog rūpesčių kur kas daugiau, nei atrodė iš pradžių.
- Čia penkioliktas. Sanitarinę tarnybą iškvietėm, tegu patys aiškinasi.
Staiga eterį perskrodė aiškus ir griežtas balsas:
- Čia budintysis. Kas pas tave atsitiko, Audra?
- Reikia sušaudyti pažeidėją.
- A-a-a, tai tu, Jonaiti? O paskandinti jo nebandei?
Inspektorius suvirpėjo:
- Taigi visur ledas.
- O tu jį į eketę.
Inspektorius abejodamas apžiūrėjo mano gabaritus.
- Netilps jis į eketę, viršininke. Labai didelis.
- Gana. Baigt šnekas eteryje. Tęskite tarnybą, o po budėjimo atvykite pas mane.
Policininkas atrodė apgailėtinai.
- Matote, per jus vieni nemalonumai. Pasiimkite savo dokumentus ir važiuokit iš čia. Ir kad daugiau jūsų nematyčiau.
Paskutiniąją frazę aš jau girdėjau sėsdamas į savo automobilį. Aš ir nesiruošiu daugiau tau į rankas pakliūti. Žiūrėk, kad iš tikrųjų Seimas nepriimtų tokio įstatymo. Ką gali žinoti...
