Abejoja, ar vertėjo padėti pareigūnams
Irena ZUBRICKIENĖ
Vilkaviškietė Alma Menčinskienė (55 m.) - viena iš gausybės Lietuvos gyventojų, kurią vadinamieji telefoniniai sukčiai bandė pagauti ant savo kabliuko. Kartu ši moteris yra iš visiškos mažumos - ji sutiko bendradarbiauti su policija, kad nusikaltėliai būtų sučiupti. Tačiau šiandien moteris teigia mananti jau kitaip: kažin ar bepadėtų policijai.
"Pamečiau sveiką protą"
A. Menčinskienė dirba bibliotekoje, tad informacijai ji neabejinga ir apie telefoninius sukčius, keletą metų šalyje kūrybingai veikiančius pagal scenarijų "Mama, padariau avariją" ar panašius, moteris žinojo. Tačiau ji nedrįsta kvailinti žmonių, patikėjusių melagiais ir atidavusių savo santaupas, nes pati įsitikino: lemtingąją akimirką tarsi dingsta sveika nuovoka - apima nerimas, baimė, jaudulys ir valdo vienintelis noras padėti savo mylimam žmogui.
- Žinutės į mobilųjį telefoną, kad mano vaikas papuolė į bėdą, sulaukiau vakare, grįžusi iš darbo, - pasakojo Alma. - Kelias sekundes svarsčiau, kurį iš vaikų ištiko nelaimė - sūnų ar dukrą, jau ketverius metus gyvenančius užsienyje. Protas kūrė siaubo filmus.
Alma tučtuojau paskambino žinutėje nurodytu numeriu ir iš Vilniaus pareigūnu prisistačiusio vyro išgirdo, kad jos sūnus Evaldas sėdi Dublino kalėjime, nes padarė nusikaltimą. (Sūnaus vardą ir dalį kitos sukčių nežinotos informacijos sutrikusi moteris išdavė pati.) Esą jam galima pagelbėti - skubiai surinkti 3000 litų ir perduoti atvyksiančiam kurjeriui. Skambinusysis nurodė "suktis" ir paskambinti po pusvalandžio.
- Gyvenu viena, nebuvo su kuo pasitarti, tad tas pusvalandis virto amžinybės košmaru, - prisimena Alma. - Baisiausia, kad pamečiau sveiką protą! Norėjau paskambinti pačiam sūnui, bet net užmiršau, kad jo numeris yra įvestas mano mobiliajame telefone. Pradėjau ieškoti užrašų. Šiaip taip suradau, bet Airijos kodo nesugalvojau rinkti - rinkau lietuviškąjį aštuonetą. Žinoma, niekas nesijungė.
Per keliolika minučių, praleistų kankinantis, maigant telefoną ir klykiant iš sielvarto, anot Almos, "sugrįžo protas". Moteris suabejojo, ar žinutę rašė Evaldas, nes jis nedarydavo tokių rašybos klaidų: "Mama papuoliau y bėdą". Galiausiai ji prisiminė galinti tik paspausti savo telefone įvestą sūnaus vardą ir su juo kalbėti. Smagiai nusiteikusį Evaldą mama aptiko vaikštantį po prekybos centrą. Sūnus patikino, kad jam viskas gerai. Jis užsiminė apie Lietuvoje siaučiančius telefoninius sukčius, apie kuriuos kalbos nuskriejusios jau ir iki užsienio. Evaldas patarė mamai kreiptis pagalbos į policiją.
"Policininkai neišvengė klaidų"
A. Menčinskienė paskambino į Vilkaviškio policiją. Pareigūnai, paaiškinę, kad pagal turimą nusikaltėlių telefono numerį jų susekti neįmanoma, patarė Almai toliau derėtis su sukčiais dėl prašomos pinigų sumos, neišsiduoti, kad jau perkandusi jų melą, ir sutarti "pasimatymą". Po pusvalandžio atvykę pareigūnai apsižiūrėjo Menčinskų patalpose ir prašė moters vėl jiems paskambinti, jeigu sukčiai, nieko neįtardami, užkibs. Vyrai išskubėjo į kitą iškvietimą - sutrikdyta moteris vėl liko viena su savo nerimu.
- Po kiek laiko pamačiau, kad prie mano namo apsisuko automobilis ir sustojo po žibintu kitoje gatvės pusėje, - pasakojo Alma. - Iš jos išlipę du vyrai patraukė į mano kiemą. Supratau: jau atvyko nusikaltėliai, skambinusiųjų tarpininkai iš Vilkaviškio, o aš - viena, plikomis rankomis. Skubiai išjungiau virtuvėje šviesą ir nulėkiau į vonios kambarį vėl skambinti policijai. Iš baimės net neprisiminiau, koks pagalbos numeris. Pagaliau susivokiau ir atsiliepusiam budėtojui suklikau: "Pas mane už durų du vagys!" Policininkas mane nuramino, jog ten ne vagys, o policijos siųsti kriminalistai, atvykę nepažymėtu automobiliu. Įtikinta nuėjau jų įsileisti, bet labai baiminausi, nes mes juk buvome taręsi kitaip. Laimei, vieną lyg ir pažinojau iš matymo. Jis buvo uniformuotas.
Naktį vykusios Almos derybos su aferistais truko kelias valandas. Moteris apgavo sukčius, kad jai pavyko surinkti tik 1000 litų iš prašytųjų 3000. Pyktelėję nusikaltėliai nurodė parašyti skolos lapelį, įsipareigojant likusius pinigus grąžinti vėliau. Jie pasakė, kad du "pareigūnai" jau vyksta iš Vilniaus - po poros valandų būsią.
Almos name įsikūrę du pareigūnai, apžiūrėję visas prieigas, pradėjo ruoštis sulaikymo operacijai. Jie liepė užtraukti užuolaidas, patys susuko kilimus. Alma puolė rinkti savo puošmenų - suvenyrų, ąsočių su puokštėmis, kitų malonių smulkmenų, kurių jaukiuose ir itin tvarkinguose namuose apstu, pradedant priebučio laiptais. Moteris puikiai suprato, kuo gresia būsimoji operacija.
Paskui vienas pareigūnas lyg tarp kitko pasiteiravo šeimininkės, ar ji turinti tą prašomą tūkstantį litų. Patys pinigų apgaulei nebuvo pasiruošę. Alma jų irgi neturėjo. Važiuoti į komisariatą "pinigų lėlės" buvo jau per vėlu. Tad Alma į voką su langeliu įdėjo tik savo 100 litų kupiūrą ir perlenkusi susegė sąvaržėlėmis, kad nebūtų iškart aišku.
Belaukiant aferistų, Alma gavo žinutę nuo sūnus, prašiusio atsiųsti jam sukčių telefono numerį. Kriminalistas to daryti neleido, nes operacija galėjo būti sužlugdyta. Tačiau ne dėl visų smulkmenų pareigūnai, anot Almos, buvo tokie dalykiški ir įžvalgūs - pavyzdžiui, vienas buvo neapdairiai palikęs savo megztą kepurėlę, krentančią į akis, ant virtuvės stalo, kai į virtuvę įėjo moters įsileistas nusikaltėlių pasiuntinys...
"Per operaciją spurdėjo širdis"
Artėdami prie Vilkaviškio, nusikaltėliai telefonu siūlė moteriai susitikti ne jos namuose, bet prie prekybos centro. Pareigūnai skubiai patarė atsisakyti, nes jiems būtų sunkiau suimti sukčių. Alma, bandydama koketuoti, išdėstė aferistui, kad jos amžius esą neleidžia vidurnaktį eiti į tolimus pasimatymus su nepažįstamaisiais.
Aferistų skambučiai ilgai trikdė Almą. Kai nusikaltėlių tarpininkas pranešė paklydęs Vilkaviškyje, moteriai teko ilgai aiškinti jam, kaip rasti jos namus nuošalioje gatvelėje.
- Mano nervai buvo taip įtempti, kad net negirdėjau, kaip prie namų privažiavo sukčiai, tik pareigūnas tyliai pasakė, kad jau beldžia į lauko duris, - prisiminė baimės naktį Alma. - Aš uždegiau kiemo žibintą. Atidariusi duris pamačiau juodai vilkintį jauną aukštaūgį, ant akių užsimaukšlinusį juodą kepurę. Pastebėjau, kad jis avėjo baltais sportinukais - vadinasi, pasiruošęs patogiai bėgti, jeigu pajustų grėsmę.
Alma nusivedė atvykėlį į virtuvę, į kurią netrukus turėjo įbėgti ginkluoti pareigūnai. Moteriai buvo neramu: ji tyliai paskubomis svarstė, ar nepadarė klaidos, užrakinusi namo duris, ar neįvyks grumtynės, ar sukčius tikrai įklius, ar nebus pralietas kraujas. Kol "svečias" vėl kalbėjosi telefonu su savo "vadais", Alma detaliai apžiūrinėjo jį iš arti ir... skaičiavo veidą žyminčius randus. Moteris neabejojo stebinti "kalinio veidą". Jos kūnas virpėjo iš susijaudinimo, o mintyse kirbėjo, ar nusikaltėlis negirdi jos spurdančios širdies dūžių ir tikrai nesupranta, kad ji tik vaidina, ar neįtaria, kad už kelių metrų - pareigūnų pasala.
Anot Almos, dar labiau širdis šoko iš krūtinės, kai į virtuvę staiga įbėgo pareigūnas su pistoletu rankoje ir sušuko "svečiui" gultis ant grindų. Prišokęs jis viena ranka uždėjo antrankius, o kita laikė įremtą pistoletą. Alma stovėjo už pusmetrio. Moteris jautė, kaip įtampa pakirto kojas, kaip pradėjo kalenti dantys, nes viskas vyko ne seriale, o čia pat, jos kasdienybėje. Mintyse vėl kirbėjo: o kas būtų, jei sukčius pistoletą būtų išsitraukęs pirmas, nutaikęs jį į ją?.. Sukrėsta moteris išbėgo iš virtuvės.
Po kiek laiko grįžusi į virtuvę, Alma rado "svečią" tebetysantį ant jos rankų darbo kilimo. Eidama užlipo ant voko su pinigais. Įtampa taip užblokavo atmintį, kad Alma niekaip negalėjo prisiminti, ar buvo padavusi jį aferistui, ar jis buvo voką palietęs.
Netrukus antras pareigūnas įvedė kitą antrankiais surakintą aferos dalyvį, sulaikytą atokiau laukusiame automobilyje, ir taip pat liepė jam gultis ant grindų. Almai būtų labiau patikę, jeigu sulaikytieji būtų skubiai išgabenti į policiją. Kurį laiką be perstojo skambėjo Almos ir sulaikytojo telefonai, bet niekas jais nebeatsiliepė. Moters namuose vyko pokalbiai, buvo filmuojama ir rašomi protokolai. Kai visi išvažiavo, buvo jau gerokai po vidurnakčio. Alma, išlydėdama pareigūnus, pasiteiravo, ar ją kas nors bent kelias dienas saugos, nes juk netrukus gali pasirodyti laisvėje likę sukčių bendrai, valdomi keršto. Policininkas tepratarė, kad ji turinti telefoną - esą jeigu kas, galinti skambinti į policiją...
"Pasinaudojo ir užmiršo"
- Visą naktį negalėjau sudėti akių, tad prasėdėjau, - pasakojo Alma. - Kiekviena pravažiuojanti mašina ar praeivio žingsniai mano mintyse kūrė siaubo scenas. Žvelgiau į sujauktus namus, kareiviškais batais nutremptą linoleumą ir mąsčiau, ar tikrai gerą darbą padariau.
Rytą Alma nuskubėjo į policiją atsiimti savo 100 litų, nes jų labai reikėjo kasdieniam pragyvenimui. Moterį nustebino ir dar labiau sudirgino esama tvarka: pavargusi ir nemiegojusi, ji buvo apklausiama net tris valandas, nors sakė nebeturinti ko pridurti po nakties pokalbių su operaciją vykdžiusiais pareigūnais. Atsiimti pinigus ji galėjo tik po teismo proceso, kuris baigėsi po kelių mėnesių. Niekas iš policijos pareigūnų nepasiteiravo, ar jiems padėjusi moteris turi iš ko pragyventi.
Iki teismo Alma dar ne kartą mindžiojo policijos ir prokuratūros slenksčius, keiksnodama, anot jos, žmogų žlugdančią tvarką. Panašiai moteris jautėsi ir teismo salėje, kai reikėjo dar kartą susitikti su nepamirštamos nakties dalyviais.
Sutikusi viešai papasakoti, kaip jaučiasi žmogus, patekęs į tokią nekasdienę situaciją, ir kiek reikia stiprybės papuolus į teisėtvarkos institucijų girnas, Alma norėtų, kad įtakingi pareigūnai darytų išvadas - antraip nebus nė tos mažumos, sutikusios bendradarbiauti. Moteris sakė per pusmetį (tiek praėjo nuo įvykio) nesutikusi nė vieno žmogaus, žinančio apie jos "nuotykius", kuris būtų jai pritaręs ir tvirtinęs, jog irgi taip pasielgtų.
- Visi tik stebisi, kodėl aš vėliausi į purvinų įvykių kamuolį, - prisipažino Alma. - Klausinėjo, ar smagu būti policijos pamalonintai. Toks keistas jausmas dabar mane apėmęs tos policijos adresu: tarsi manimi būtų pasinaudoję ir išmetę iš galvos. Taip, išaiškintas nusikaltimas - pareigūnams pliusas. Bet man net "ačiū" niekas nepasakė. Supraskite teisingai - nei premijų, nei medalių nenoriu, bet žmogiškos šilumos ir nors menkučio dėmesio tikrai pasigedau. Juk padėjau pareigūnams ant lėkštutės nusikaltėlį. Ir taip vyksta ne kasdien. Manau, galėjo kas nors iš pareigūnų bent pasidomėti, ar nesapnuoju košmarų, ar jaučiuosi saugi, ar man nereikia psichologo pagalbos. Juk sveikatos tą naktį ir po jos tikrai praradau. Pareigūnai man tik diktavo, kur ir kada ateiti, o pagarbos ir supratimo neparodė.
Dėmesio po įvykio Alma sulaukė tik iš savo vaikų. Jie atsiuntė pinigų, kad mama įsigytų vilkšunį ir ginklą.
Telefoninių sukčių tarpininkas, sulaikytas Almos namuose, buvo nuteistas lygtinai. Moteris iki šiol laukia iš jo priteisto žalos atlyginimo - 1000 litų. Antstoliai jai paaiškino, kad pinigų ji nematys tol, kol nuteistasis bus bedarbis...
- Tą naktį dariau tai, ką tuomet diktavo mano įsitikinimai ir pareigos jausmas, tačiau abejoju, ar kitąkart besutikčiau būti įrankiu pareigūnų darbe, - neslėpė nuoskaudos Alma. - Lai kiti žmonės padaro savo išvadas iš mano patirties. Apie tokius įvykius reikia skelbti nuolat - gal tada patikliųjų bus mažiau, o sukčių fantazijos irgi išsisems.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Nusikaltimą padėjusi išaiškinti Alma pasigedo policijos dėmesio
- A. Menčinskienė žino: jeigu būtų daugiau nusikalstamumui neabejingų žmonių, tai ir nuskriaustųjų būtų mažiau, o Lietuvos kalėjimuose - daugiau laisvos vietos
