Kūdikis gimė, mama - pabėgo...
Irena ZUBRICKIENĖ
Lietuvoje - ryškūs naujos liūdnos tendencijos požymiai: naujagimių atsisako moterys, nepriklausančios asocialiųjų sluoksniui, normaliai auginančios anksčiau gimusius vaikus, bet savo širdyje neberandančios vietos dar vienam savo kūdikiui. Priežastys įvairios: naujagimis - "ne nuo sutuoktinio", "nemylimo vyro", "žagintojo vaisius", "gimė nesveikas", "dar įsčiose buvo nekenčiamas"...
"Turi likti paslaptis"
Marijampolietė Vida (28 m.) ypač nustebino Vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojus: simpatiška, sveika, be nepriteklių gyvenanti moteris, dirbanti dviejų paaugliukų mama, anksčiau nebuvo patekusi į VTAS akiratį. Ši moteris, anot VTAS vyresniosios specialistės Rūtos Šaknaitienės, dygte išdygo kaip problema, kai apie ją šių metų liepos pradžioje pranešė Kauno medicinos universiteto klinikų socialinė darbuotoja. Pastarosios teigimu, Vida, pagimdžiusi sūnelį, juo nė kiek nesidomėjo, iškart paliko ir tiesiog pabėgo iš klinikų.
Vidos naujagimis neįgijo pamestinuko statuso, nes jis yra žinomos motinos vaikelis, tačiau pokalbiuose jis vis tiek vadinamas pamestinuku, nes gimdytoja nuo jo nusisuko, jį pametė nuo pirmosios vaiko gyvenimo akimirkos. VTAS darbuotojų rūpesčiu, berniukas buvo įregistruotas Žilvino vardu - jį "atsinešė" pagal vardų kalendorių.
Žilvinas gimė neišnešiotas, todėl kurį laiką ir be gimdyvės buvo auginamas klinikose. Netrukus jis buvo įkurdintas Alytaus kūdikių namuose.
Vida nelinkusi labai atvirauti apie savo gyvenimą ir planus, tačiau kelis kartus akcentavo, kad ką tik gimęs kūdikis buvo netikėtas, nelauktas - netgi nekenčiamas nuo tada, kai pradėjo spurdėti įsčiose. Esą jis - nemylimo vyro vaisius. Moteris neslėpė, kad su savo sutuoktiniu, dviejų vaikų tėvu, išsiskyrė besilaukdama "to, trečiojo". Ar tai ir buvusi skyrybų priežastis, Vida nutylėjo. Moteris tikino, kad legaliai nutraukti nėštumo ji negalėjo, nes buvo jau per vėlu - ankstyvąją nėštumo būseną ji esą palaikė "kitomis sveikatos problemomis".
Vida iš pradžių dvejojo, ką daryti - esą po kelių savaičių gal mąstysianti kitaip. Pažadėjo pati įregistruoti kūdikį ir dar pasvarstyti, tačiau daugiau VTAS kabineto durų ji nepravėrė. Keistai nuskambėjo Vidos žodžiai, kad ji net galėtų primokėti žmonėms, pasiėmusiems jos paliktą vaikelį. Moteris vengė ilgesnių diskusijų ir užsiminė, kad Kristupu jos vadintas sūnelis "gali turėti bet kokį kitą vardą ir kitą pavardę".
- Šios gana tvarkingos ir, rodos, protingos moters poelgis mums taip ir lieka neįminta mįslė, - sakė R. Šaknaitienė. - Žinome tik tiek, kad Vida liguistai trokšta, jog trečias jos kūdikis būtų amžina paslaptis jos dviem vaikams ir atskirai gyvenančiai jos motinai. Niekas iš jų nepastebėjo Vidos nėštumo, nes moteris yra apkūnoka, o į darbą pagimdžiusi išėjo kone tą pačią dieną.
VTAS darbuotojos pritarė klinikų medikių, ilgiau bendravusių su pagimdžiusia Vida, minčiai, jog šiai moteriai reikalinga psichologo pagalba ar net sielos gydymas, nes gyventi su slegiančia paslaptimi, baimintis, ar tikrai niekada neišlįs yla iš maišo, kankintis dėl abejonių jai bus be galo sunku.
"Niekada jo neieškosiu"
Panašus likimas ištiko Gražinos (32 m.) naujagimį. Šiandien beveik trijų mėnesių berniukas įkurdintas Alytaus kūdikių namuose. VTAS darbuotojos taip pat pagal kalendorių jam suteikė vardą Dainius. Motina šiuo reikalu visiškai nesirūpino - tik skubėjo kuo greičiau pabėgti nuo "savo bėdos ir gėdos". Mažylis gimė Kauno klinikose, buvo neišnešiotas, tačiau sveikas.
Gražina - šeimos žmogus. Kartu su vyru augina 6 vaikus, turi savo pastogę. Šeima žinoma VTAS tik kaip daugiavaikė, kuriai nelengva pamaitinti ir aprūpinti kiekvieną burną, ir kartkartėmis išgerianti.
Gražina atsisakė septintojo savo kūdikio, nes, jos teigimu, sutuoktinis jo nenori - įtaria, kad vaikas yra ne jo. Pati Gražina irgi nesiryžo įtikinėti, kad yra kitaip. Moteris teigė per ilgai nesupratusi, jog laukiasi septintojo, tad niekur ir nebesikreipusi. Tiesa, pagimdžiusi ji iš pradžių nedrįso pasakyti, kad naujagimio atsisakys, tačiau po kelių dienų ryžosi.
Aplankyti sutuoktiniai tvarkėsi namuose - buvo susiruošę darytis buto remontą: nusipirkę tapetų, klijų. Pokalbis apie paliktą naujagimį, rodės, jų nė kiek nesuglumino. Gražinos vyras kartojo neprisiimsiantis "svetimo vaiko", nors už "akimirksnio neištikimybę" žmonai jau atleidęs. Pati moteris, likusi kambaryje viena, prasitarė norinti pamatyti savo jau paaugusį kūdikį, tačiau tuoj pat pradėjo guostis, kaip jai sunku su būriu vaikų, kuriame septintasis būtų kaip skandinantis akmuo.
"Nepajėgsiu viena užauginti vaikų be vyro pagalbos, todėl jo nepripažįstamo naujagimio atsisakau, - suraitė Gražina VTAS dokumente. - Ir niekada jo neieškosiu".
Ilgesio ir smalsumo įkaitai
Ar Gražina iš tiesų nebeieškos savo sūnelio, atsakyti niekas negali. VTAS darbuotojai turi kitokios patirties. Anot Rūtos Šaknaitienės, pamestinukai - ne tik patys tarsi į gyvenimo loteriją išmesti nelaimėliai, bet ir jų artimųjų, tapusių kraujo šauksmo, ilgesio ir smalsumo įkaitais, gyvenimo skausmas.
Prieš 4 metus Marijampolės ligoninėje dukrytę pagimdė marijampolietė Roma (33 m.). Tai buvo trečias tvarkingos, rūpestingos, darbą turinčios moters vaikas. Roma atsisakė naujagimės vos tik ją pagimdžiusi. Įkalbinėjimai buvo bevaisiai - gimdyvė nė akies krašteliu nepažvelgė į gimusią dukrytę, atsisakė pamaitinti ją pirmaisiais motinos pieno lašais ir tik kartojo pavienius žodžius: "nemyliu", "nenoriu", "nepersigalvosiu".
Vėliau moteris atviravo, kad tai buvo prievartos vaisius - ją užpuolusių žagintojų nusikaltimo padarinys, tad žagintojo kūdikį gimdyvė pasmerkė nežiniai, o pati užsisklendė. Kur pateko jos palikta dukrytė, moteris nesidomėjo. O likimas lėmė taip, kad Romos pamestinukė nė dienos negyveno kūdikių namuose - tiesiai iš ligoninės ją išsivežė pora, seniai ketinusi įsivaikinti kūdikį.
Pernai Roma, iškankinta staigios ir labai sunkios ligos, mirė. Du jos pirmagimiai vaikai liko gyventi su seneliais.
- Neseniai aš sulaukiau Romos našlaičių vizito, - pasakojo Rūta Šaknaitienė. - Ūgtelėję, protingi ir labai mieli vaikai pirmiausia pasiteiravo, ar tiesa, kad jie turi sesutę. Mat esą sklinda tokios kalbos. Gal kiek ir sutrikau, tačiau nutariau neslėpti. Jie panoro pamatyti tą sesutę - sakė nuolat apie ją galvojantys. Pažadėjau pasiaiškinti situaciją. Deja, po kiek laiko Romos vaikus nuvyliau, nes mažylę, kuriai dabar jau ketveri, įvaikinę žmonės kategoriškai atsisakė tos pažinties. Jie nori augintis dukrelę be jokio jos praeities šešėlio. Gal vėliau bus kitaip, tačiau dabar Romos vaikai, kankinami ilgesio, išėjo nukabinę nosis.
Laimingos radybos
R. Šaknaitienė papasakojo ir kitą atvejį, liudijantį, jog kankinantis net nepažintų artimųjų ilgesys neleidžia nurimti ir po 10 ar net 20 metų.
Specialistė šią vasarą sulaukė nepažįstamosios skambučio iš kito miesto - jauna moteris sakė ieškanti savo sesers, apie kurią žino keliolika metų, tačiau niekaip jos "nesuseka", ir pateikė savo biografijos duomenų. R. Šaknaitienė neliko abejinga: sklaidė archyvinius dokumentus, derino pavardes, gimimo metus ir kantriai ieškojo šeimos, kadaise įvaikinusios ieškomąją. Paaiškėjo, kad įtėviai tebegyvena Marijampolėje, tik kelis kartus pakeitę gyvenamąją vietą. "Seklė" aplankė šią šeimą.
Pensinio amžiaus pora nustebo: esą jų atkakliai saugota paslaptis kedenama po šitiek metų... Sutuoktiniai prisipažino, kad 29 metų jų įdukra apie savo šaknis nieko nežino. Kelias dienas taręsi žmonės nusprendė, kad pagaliau reikia pakelti tą paslapties skraistę. Šitaip bendromis pastangomis susitiko dvi jaunos moterys - skirtingų įtėvių užaugintos ir labai gerai išauklėtos tikros seserys. Abi buvo labai laimingos: ieškojusioji sakė pagaliau nusimetusi ją kankinusio ilgesio naštą, o surastoji džiaugėsi patyrusi, ką reiškia "atsiliepti į kraujo šauksmą ir jį pažadinti savyje". R. Šaknaitienės žiniomis, seserys ketino susirasti ir kitus savo gimdytojos kadaise pamestus vaikus.
Pamestinukai dažniausiai įvaikinami
Atstumtų vaikų likimu besidomintys VTAS ir šių nelaimėlių kasdienybę iš arti matantys globos namų darbuotojai įsitikinę, kad nelaimingai prasidėjusi pamestinuko biografija ateityje bus pildoma naujais skaudžiais faktais.
Net jeigu vaikelis augs laimingas jį įsivaikinusioje šeimoje, vis tiek ateis momentas, kai jis, išgirdęs savo gimimo paslaptį, veršis sužinoti tiesą apie savo kilmę. Pirmiausia smalsaus, kas yra tikrieji jo tėvai, kokie jie, kaip atrodo. Vėliau kankinsis ieškodamas atsakymo, kodėl gimdytojams buvo nereikalingas, paliktas, atstumtas. Dar vėliau gali visiškai pasiklysti minčių ir savo išvedžiojimų labirinte, jaustis antrarūšis, kad buvo akimirksniu "padarytas", o ne planuotas, lauktas, mylimas. Tokie filosofiniai klausimai, greičiausiai virtę psichologinėmis problemomis, bus nuolatiniai vakarykščio pamestinuko kasdienybės palydovai.
VTAS darbuotojų patirtis ir žiniasklaidoje pagarsintos istorijos rodo, kad atstumtųjų likimai, ieškant tikrųjų tėvų, virsta rimtais detektyvais. Nesėkmingos gimdytojų paieškos išmuša iš įprastų gyvenimo vėžių, kursto amžiną viltį. Nelaimėlius, net ir be rimtesnių problemų gyvenančius juos įsivaikinusiose šeimose, nuolat persekioja "kitų tėvų" šešėlis - dvejonės ir spėlionės, kaip būtų susiklostęs likimas, jeigu būtų buvę kitaip. Tokia kankynė skaudžiu smūgiu kerta ir kadaise laimės pamestinukui linkėjusiems bei savo laimę kartu kūrusiems įtėviams - atimama ramybė, gali prasidėti nesutarimai.
- Minėtas motinas, atsisakiusias savo kūdikių, drąsiai pavadinčiau nužmogėjusiomis, - sakė R. Šaknaitienė. - Ir vis dėlto šioje juodoje problemoje matau ir šviesių atspalvių: pirma, belieka džiaugtis, kad nelaukti kūdikiai nebuvo nužudyti ir išmesti į sąvartyną, ir antra, kad pamestinukai kažką padarė ar dar padarys laimingus - tėvus, negalinčius turėti savo vaikų.
Pirmąjį skaudų gyvenimo smūgį iš savo gimdytojų patyrę minėti pamestinukai Žilvinas ir Dainius, kuriuos motinos paliko šią vasarą, irgi tuoj turės įtėvius - abu jau "nusižiūrėti" ir - paradoksalu - labai laukti! Vienu susidomėjo kauniečių pora, kitu - marijampoliečiai. Pastarieji, jau ne kartą aplankę Žilviną, jį taip pamilo, kad net atsisakė savo ankstesnės svajonės įsivaikinti tik mergytę. Anot VTAS darbuotojų, įsivaikinti naujagimių neskubama tik tada, kai jie turi rimtų sveikatos problemų.
Įtėviams - valstybės parama
Kaip skelbia Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, šalyje kasmet daugėja įtėviais apsisprendusių būti žmonių. Per pirmąjį 2006-ųjų pusmetį įtėviais tapo 44 lietuvių šeimos (iš jų 4 - vieniši asmenys), įvaikinusios 46 vaikus. Iš jų 34 vaikai buvo iki 3 metų, kiti - kiek vyresni. 20 mažylių buvo sveiki, 26 turėjo išgydomų sveikatos problemų (specifinis mišrus raidos sutrikimas, toliaregystė, funkcinis širdies ūžesys ir kt.). Minėtos tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės teigimu, vyresni ir ligoti našlaičiai beveik neturi vilties Lietuvoje susirasti naują šeimą.
Palyginimui: per šių metų pusmetį 37 užsieniečių šeimos įvaikino 47 be tėvų globos likusius Lietuvos vaikus.
Įvaikinti našlaičius aktyviai agituojama (nors, tiesa, netiesiogiai) per pastaraisiais metais išpopuliarėjusias TV akcijas ir telemaratonus, fiksuojančius nelaimėlių ašaras, ilgintis tėvų, ir plačią šypseną, jau atsidūrus ant įtėvių rankų. Dėmesį įtėviams parodė ir valstybė. Nuo šių metų liepos 1-osios už įvaikintą vaiką, neatsižvelgiant į tai, kad jau buvo išmokėta išmoka gimus vaikui, skiriama 8 MGL (minimalaus gyvenimo lygio) dydžio vienkartinė išmoka (1 000 litų).
Dėl vienkartinės išmokos už įvaikintą vaiką būtina kreiptis nė vėliau kaip per 12 mėnesių nuo įvaikinimo dienos. Išmoka neskiriama už sutuoktinio įvaikintą vaiką.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- R. Šaknaitienė teigia negalinti suvokti, kodėl savo atžalų atsisako neasocialios, vaikų jau turinčios moterys
- (tiktų ir kokia nors simbolinė kūdikių ar motinystės nuotrauka)
2006 08 25
