Jonė OŽALAITĖ
Kai kartkartėmis važiuoji tais pačiais keliais, pro tas pačias vietas, tai aiškiai pastebi, kaip keičiasi mūsų Lietuvėlė. Akis pasidžiaugia nebent žmogaus smarkiai nepaliestu gamtovaizdžiu, tačiau kai prieš akis išnyra vienas ar kitas kaimelis, dažnai pamatai, kad dar prieš metus gyvybe pulsavusi troba nūnai riogso užkaltais arba išdaužytais langais. Dar liūnesnis vaizdas, kai ant kokios nors kalvelės nebepamatai mažučių kapinaičių - jas užgožia krūmokšniai ir žolės.
Daug metų vis važiuoju į Pamūšio (Pakruojo raj.) senasias kapinaites - ten palaidoti seneliai. Dar sovietmečiu jos buvo uždarytos (buvo išskirtas naujas plotas kapinėms gyvenvietės pakraštyje) ir beveik nebeprižiūrimos. Melioracija braukė netoliese esančius kaimus vieną po kito, žmonės kėlėsi į miestus ar kitus rajonus, tad mažai beliko tų, kurių artimieji čia palaidoti. Po kelerių metų sugriuvo kapinaites juosianti tvora, po kapavietes ėmė kapstytis vištos...
1992-aisiais pagaliau buvo imtasi žygių ir senosios kapinaitės pradėtos po truputį tvarkyti: naujai užtverta tvora, seniūnija pasirūpino paskirti žmones, kurie jas prižiūrėtų ir tvarkytų.
- Dalį čia palaidotų mirusiųjų artimieji perkėlė į gretimai esančias Pamūšio kapines, - papasakojo miestelio senbuvis, savo žmonai Reginai Onai padedantis prižiūrėti abejas miestelio kapinaites, Alfonsas Kanapeckas. - Dalis baigia išnykti, nes nebėra kam prižiūrėti. Kapinaitėse jau seniai niekas nebelaidoja, tad tie, kurie tuos kapelius prižiūrėjo, žiūrėk, jau patys Anapilin nuėjo... Visose kapinaitėse tik kokius 3 - 4 kapus susitvarko iš kitur atvažiavę žmonės - matyt, dar vienas kitas artimesnis giminaitis likęs...
Nyksta kapai, nyksta ir kaimai. Štai kad ir Pamūšis. Sovietmečiu sėkmingai veikęs ir darbu miestelio žmones aprūpindavęs linų fabrikas dabar baigia bankrutuoti. Kas antra kaimo gryčia ištuštėjusi: vyresnioji karta miršta, jaunesnieji lekia į didmiesčius ar į užsienius laimės ieškoti.
- Būtų darbo, niekur nelėktų, - sako Regina - Ona Kanapeckienė. - Betgi oru sotus nebūsi - Dievulis davė pilvą, tai į jį kažką ir įdėti reikia. Ačiū Dievui, mūsų vaikams kol kas užsieniuose laimės ieškoti nereikia. Visi trys turi darbus Petrašiūnuose esančioje akcinėje bendrovėje "Dolomitas". O mūsų bažnyčios dekanas Ričardas Rutkauskas yra įsteigęs parapinius vaikų globos namus (juose gyvena apie 20 vaikų), tai ten dar kelios darbo vietos, ir viskas, - tęsia moteris. - Kolūkių ir bendrovių aplink nebeliko. Vienas kitas ūkininkauja, bet ūkininkauti irgi reikia sugebėti...
- Ar daug kaime geriama? - perklausia Alfonsas. - Yra vienas kitas mėgstantis "čiekutę" pakilnoti, bet ne taip dažnai kaip, girdėjau, kituose kaimuose. Nebėr kam gerti - vieni senukai likę.
Pamūšio senbuviai, likę gyventi savo gimtosiose vietose, per daug gyvenimu nesiskundžia: kas kaimynų ištuštėjusius namus prižiūri, kas daržuose krapštosi, kas, jei dar jėgos leidžia, pas kokį artimesnį ūkininką uždarbiauja.
- O ką darysi? Kiekvienas sukasi, kaip išmano... Tik, gaila, sveikata nebe ta, - šypteli Regina Ona. - Turim labai gerą dekaną - ne tik mišias laiko, našlaičiais rūpinai, bet ir kaimo senukų nepamiršta. Žiūrėk, kokių nors švenčių proga tai vienam, tai kitam kaimo varguoliui kokią nors dovanėlę paruošia.... O mūsų Pamūšis ne visada toks apmiręs - per Visus Šventus ir Vėlines atgyja. Suvažiuoja giminės, draugai ir artimieji ant kapų žvakelių uždegti, tai ir su gyvaisiais pasimato, pas buvusius kaimynus užsuka...
