Atmintin įstrigo šių metų sausio 11 dienos straipsnis "Suplanuota tragedija", kur buvo rašoma apie dviejų žmonių tragišką, beprasmę ir labai žiaurią mirtį. Aš galbūt irgi šiandien neberašyčiau, būtų ir kaulai supuvę, bet viskas baigėsi laimingai. Mano meilės romanas užsimezgė 1977-ųjų rudenį. Bendradarbis pavėžėjo namo iš vieno pobūvio (tais laikais jie būdavo labai dažnai) ir užsimezgė tai, ko pati išsigandau ir pradėjau bijoti.
Mes pradėjome susitikinėti, praėjo gal keli mėnesiai. Ėmiau galvoti, o kas bus, kai sužinos vyras, aplinkiniai ir bendradarbiai. Aš ėmiau sakyti, kad viską baigiam ir pamirštam, tačiau mano draugas nenorėjo to girdėti ir pasakė: "Pabandyk neateiti. Aš tave nudėsiu, papjausiu" (netgi išsiėmė iš kišenės peiliuką). Aš pradėjau bijoti. Laikas bėgo, mes susitikinėdavom. Įsimylėjau. Aš tiesiog pradėjau su nekantrumu laukti momento, kada pasirodys jis. Pamažu viskas peraugo į tokią stiprią meilę, aš jaučiau nepaprastą jo dėmesį man, didelį pavydą, net vengdavau su kuo nors iš vyrų kalbėti jam matant. Tai buvo tiesiog liguistas pavydas. Laikas bėgo. Po kelerių metų jis man pasakė, kad jo žmona nėščia. Tuomet aš prašiau ir maldavau, kad paliktų mane ramybėje, kad gyventume savo gyvenimus, bet jis - ne. Sėdėjome jo žiguliuke (buvo žiema) ir jis pasakė, kad važiuos taip, kad užsimuštume abu ir viskas bus baigta. Lėkė jis kiek tie žiguliai traukė. Aš labai bijojau ir šaukiau. Tuomet jis sustojo ir pasakė: "Daugiau negąsdinsiu, bet jeigu būtume užsimušę? Kas tada?" Mano vaikai dar buvo maži. Dabar, kai apie tai pagalvoju, net šaltis nukrečia. Pamažu mūsų santykiai tapo žinomi ir darbe, ir šeimose. Buvo visko - pradėjau neapkęsti savo vyro, prasidėjo barniai, net gaudavau mušti, bet tą žmogų mylėjau be galo stipriai. Buvo palankios sąlygos, jis ateidavo į mano namus ir mes leisdavom laiką labai intymiai. Pagaliau sužinojau, kad jis nakvoja ir pas mano bendradarbę. (Jos vyras tuo metu buvo kalėjime.) Buvo labai skaudu ir apmaudu, kad jis gali šitaip mane apgaudinėti. Sakė, kad tarp jų nieko nėra, bet aš labai gerai supratau, kad jis meluoja. Mano prašymas, kad vėl viską baigtume, nepadėjo. Mes taip gyvenom ir toliau. Pagaliau jis ėmė mane mušti, neva iš pavydo dėl kitų vyrų (nors, be jo, manęs niekas nepalietė). Aš daug atkentėjau. Vaikščiojau "papuošta" mėlynėmis ir gumbais, išsuktais pirštais ir pan.
O jis ėmė visiškai nekontroliuoti savo gyvenimo, pradėjo eiti su tokiomis, su kuriomis ėjo visi, kas norėjo. Bet aš vis tiek jį mylėjau. Kiek aš priverkusi, kiek prisikentusi - net baisu. Taip prabėgo 24 metai. Dabar tas žmogus viską iškeitęs į alkoholį. Kartą netyčia į vieną vietą užsukau darbo reikalais ir radau ten jį begirtaujantį. Tai pakeitė mano gyvenimą iš pagrindų. Nejaučiu daugiau tam žmogui jokios meilės - viskas pasikeitė akimirksniu. Man jis atminty išliko nuo degtinės iškreiptu veidu ir šlykštaus pavydo pilnomis akimis. Taip staiga viskas dingo, ką jaučiau 24 metus, tarsi tarp mūsų nieko ir nebuvo.
Štai kaip baigiasi, kai žmogus, kurį mylėjai, pasirodo buvęs nuodinga gyvatė ir pamažu nuodijęs tai, kas brangiausia.
Valerija
