Jonas STRAŠINSKIS
Išleisdamas žmoną į sanatoriją prigrasinau:
- Amelija, tu man žiūrėk, neprasidėk su svetimais vyrais. Nepradėk jokių meilės romanų, o tik gydykis, ilsėkis, šventai lankyk visas procedūras, kad parvažiuotum namo sveika.
O dėl viso pikto priprašiau kaimyno Tado, kad jis slapta pasektų manąją. Žinoma, pasitikėjimas pasitikėjimu, o kontrolė nepakenks. Mat tada ir mano kaimynas ten gydėsi. Tai aš jo primaldavau - jeigu ką pastebės ne taip, kad tuoj pat skimbtelėtų mobiliuoju. O aš jau žinosiu, ką daryti. Iš pradžių viskas buvo ramu. Nebuvo jokių Tado skambučių, o tai reiškė, kad manoji pildo visus mano prisakymus. Tuo buvau labai patenkintas. Savaitės pabaigoje netikėtai suskambo durų skambutis. Atidaręs duris nustėrau: nagi mano Amelija!
- Sveikas, Raimondėli! Matai, mane paleido dviem dienom anksčiau, daktarai sakė, kad gydymas sėkmingai užbaigtas.
Pastebėjusi mano sutrikimą Amelija sunerimo:
- Ar kas atsitiko? Tu toks išbalęs...
O paskui žvilgtelėjo į kambarį ir nustebusi pasakė:
- Tai tu ne vienas?
- Matai, Amelija, dabar laikas sėti, sodinti daržoves, o aš apie jas neturiu jokio supratimo, tai paprašiau kaimynės Danutės man padėti.
- Ir ji sutiko? - stebėjosi manoji. - Tik labai anksti judu sutarėte jas sodinti - dar tik penkta valanda ryto!
