NELAIMĖS ..............................................................................................
Už išgelbėtą broliuką - negalios pančiai
Irena ZUBRICKIENĖ
Baltkojų kaime (Šakių r.) gyvenantis Mantas Dumbliauskas (13 m.) visiškai nelaukia artėjančio maudynių sezono. Neketina prie vandens telkinio pabūti ir su meškere rankose. Baimę vandeniui berniukas jaučia nuo tada, kai beveik prieš metus jis vos nepaskendo. Mantas tuokart į itin gilią kūdrą šoko negalvodamas apie pasekmes - skubėjo gelbėti skęstantį broliuką. Išgelbėjo. Didžiule savo sveikatos kaina.
Tragedija vandenyje
Mantas, vyresnioji sesutė Ieva (14 m.) ir jaunėlis Julius (5 m.) - su vyru išsiskyrusios Viktorijos Dumbliauskienės (35 m.) vaikai. Simpatiški, guvūs, protingi, smalsūs ir, pačios mamos teigimu, nuo mažens labai savarankiški.
Praėjusių metų gegužės 26-ąją jie visi, mamai likus namuose, viešėjo pas netolimame Papartynų kaime gyvenantį savo dėdę. Buvo labai karšta diena - magėjo pabūti prie vandens, atsigaivinti. Būrelis vaikų patraukė prie privačios kūdros, esančios maždaug už 10 metrų nuo gyvenamojo namo. Žinojo, kad ji labai gili - vietomis siekia net iki 6 metrų gylio, tačiau tie, kas plaukti nemokėjo, maudytis ir neketino.
- Užteko tik liesti vandenį, kvėpuoti pakrantės oru, kad jaustum gaivą, - nelabai noriai apie tragiškų maudynių detales kalbėjo Ieva. - Mūsų buvo nemažai. Juliukas netoli kranto plaukiojo atsisėdęs ant plaukiojimo rato. Prie kūdros atėjo ir jo šeimininkė, vedina šunimi.
Ieva įsitikinusi, kad Juliukas, matyt, ne iš karto pamatęs atvestą maudyti šunį, lemiamu momentu gąstelėjo, sutriko ir nuslydo nuo rato. Ir sesė, ir brolis žinojo, kad Juliukas dar nemoka plaukti, todėl jį rūpestingai stebėjo. Į vandenį pūkštelėjęs mažylis akimirksiniu paniro po vandeniu, tad jam į pagalbą skubiai šoko Mantas. Jis mokėjo ir plaukti, ir nardyti. Vandens tragediją ant kranto stebėdami vaikai reagavo įvairiai: vieni gręžėsi į šoną, kiti rėkė, šaukė, puldinėjo į šonus. Vandens telkinio šeimininkė tegalėjo lyg sukaustyta stebėti viską iš šalies. Ieva įdėmiai gaudė akimis kiekvieną Manto judesį - matė, kaip jis paskubomis neria ir iškyla, vėl neria ir iškyla. Po kelių akimirkų virš vandens pasirodė Juliukas - tokiu staigiu judesiu šoktelėjęs iš gelmės, tarsi būtų svieste sviestas. Ieva suprato, kad mažylį, pagaliau suradęs jį po vandeniu, stipria jėga išstūmė Mantas, todėl iškart puolė prie išgelbėtojo ir perėmė jį pati. Juliukas buvo išsigandęs, bet sąmoningas ir sveikas.
Tarp gyvybės ir mirties
Įtampa pakrantėje neatlėgo - vaikai įsistebeiliję žiūrėjo, kodėl per ilgai neišnyra Juliuko gelbėtojas Mantas. Turbūt net ne iš karto buvo pastebėta, kad mažylį didele jėga išstūmęs iš vandens paauglys pats vėl atsidūrė vandens gelmėse. Vaikai pradėjo šaukti, kad išgirstų suaugusieji, kurių tikėtasi sulaukti, keli nubėgo į kaimo gilumą.
Netrukus kūdroje jau nardė, anot Ievos, apie 10 įvairaus amžiaus Papartynų ir Gudlaukio kaimų gyventojų. Jaunuoliai ir vyrai intensyviai ieškojo nebeišnirusio Manto. Ieva ir šiandien susigraudina bei piktinasi prisiminusi, kad viena moteris kone kvailino visus - esą ieškoti berniuko nebeverta, nes jis jau vis tiek prigėręs.
- Mantą ištraukė vienas vaikinas, dugne užgriebęs jo koją, - pasakojo Ieva. - Sunku pasakyti, kiek laiko praėjo, nes man tos minutės prilygo visai amžinybei, bet kiti vėliau sakė, kad Manto paieškos truko apie 10 - 15 minučių. Buvau girdėjusi, kad toks laiko tarpas skenduoliui yra mirtinas. Laimei, tokia Vidutė mokėjo profesionaliai atlikti dirbtinį kvėpavimą, tad jinai ir kiti darbavosi prie ištraukto Manto tol, kol atvyko ugniagesiai-gelbėtojai. Tada gaivinimą perėmė jie. Kažkuris iš gelbėtojų nudžiugino, kad pradėjo užčiuopti Manto pulsą.
Kai atvyko greitosios pagalbos medikai, prie skenduolio puolė ir jie. Neatsitraukiant gelbėtojui kapitonui Rimantui Simokaičiui, medikė kartu su juo toliau gaivino Mantą greitosios pagalbos automobilyje. Pirmasis mūšis kovojant dėl drąsaus berniuko gyvybės buvo laimėtas - į Šakių ligoninės Reanimacijos skyrių jis buvo nuvežtas gyvas, nors nesąmoningas, ištiktas komos. Medikai prognozių nedalino. Skenduolių gelbėjimo patirties turintys ugniagesiai tvirtino: padėtis ypatingai rimta.
Po sesutės globojančiu sparnu
Tą pačią dieną Mantas Dumbliauskas buvo išgabentas į Kauno medicinos universiteto klinikas. Netikėtos žinios apie nelaimę prislėgta jo mama liko namuose su jauniausiuoju sūneliu Juliumi, o būti prie Manto ryžosi sesutė Ieva, tuo metu dar tik septintokė. Medikai, matyt, netrukus pastebėję, kad paauglė itin nuovoki ir sumani, sudarė jai sąlygas tiesiog gyventi ligoninėje ir laukti, kaip jie sakė, tik stebuklo.
Ieva sėdėjo prie Manto tiek, kiek jai buvo leidžiama. Stebėjo, kaip medicinos aparatūros vamzdeliais ir laideliais apraizgytas brolis kvėpuoja, bandė įsivaizduoti, ką jis sapnuoja, ir mintyse nepaleido kategoriško priesako: Mantas turi atsibusti - turi gyventi. Tokią dvasią mergaitei skleidė ir dažnai paskambindavusi mama. Anot Viktorijos, ji nė vienai minutei, nė vienai sekundei neprarado vilties, kad ir toliau bus trijų auginamų vaikų mama.
Beveik neatsitraukdama nuo brolio lovos, Ieva netrukus pradėjo ne tik kalbėti, bet ir mąstyti medikų vartojamais terminais: mergaitė mamą informuodavo, kelių balų koma stebima Mantui, kaip dirba jo smegenys, kaip veikia plaučiai.
Didesnė viltis, kad Mantas gyvens, įsižiebė po geros savaitės, kai vis dar nesąmoningas berniukas buvo perkeltas iš Reanimacijos skyriaus į kitą. Medikai aiškino Ievai, kokios naujos funkcijos stebimos, kokie požymiai rodo, kad brolio gyvybė nepasiduoda mirties nagams. Tačiau tas kelias į sėkmę buvo labai labai ilgas - nuo Manto lovos beveik neatsitraukiančiai Ievai, gyvenančiai stebuklo laukimu, 2 mėnesiai buvo didžiulis jos paauglystės nuotaikų ir kantrybės išbandymas. Mantas visiškai pabudo iš komos tik po 2 mėnesių nuo nelaimės, kai liepos pabaigoje buvo atlikta operacija. Ievos žodžiais, "tik tada pagaliau buvo fiksuojama sąmoninga nauja pradžia".
Į ateitį - mažyčiais žingsneliais
Ieva prisimena, kad pabudęs iš komos Mantas išgąstingai ir smalsiai dairėsi savo didžiulėmis akimis, norėjo kažką pasakyti, bet jam nesisekė tarti žodžius. Net garsas nėjo iš vangiai praplėšiamų lūpų. Visa tai, ko Mantas išmoko nuo kūdikystės, buvo tarsi prarasta - reikėjo mokytis iš naujo. Mokytis atsisėsti, sėdėti neparamstytam, vėliau - atsistoti, dar vėliau - žingsniuoti. Anot Ievos, taip nebuvo, kad Mantas, 2 mėnesius buvęs komos būsenos, vieną dieną atsimerkė ir pakilo iš lovos, lyg būtų tik ilgai miegojęs. Mergaitės žodžiais, buvusio judraus paauglio kasdienybė sugrįžo į ankstyvąją vaikystę.
Išleistas iš Kauno klinikų Mantas, net nesiekęs namų, iškart buvo pasiųstas į sanatoriją. Čia kartu su broliu vėl gyveno Ieva. Mergaitė ne tik stebėjo specialistų pamokas su Mantu, bet ir pati jam labai padėjo. Brolis pradėjo vaikščioti, tarti žodžius, šypsotis.
- Niekada anksčiau nebuvome tokie artimi, nes jis visada turėdavo savų užsiėmimų ir sesė būdavo reikalinga tik tada, kai pats nesugebėdavo atlikti kokių nors pamokų užduočių, - globėjos tonu dėstė nelaimės, laukimo ir itin rūpestingos globos subrandinta Ieva. - O po tos tragedijos tarsi prilipome vienas prie kito - kitaip nė būti negali, kai kiekvieną minutę esame kartu. Bet tai nėra joks žygdarbis ir girti manęs už tai nereikia - kiekviena sesė taip pasielgtų.
Po pernykštės gegužės tragedijos Mantas į namus sugrįžo tik rugsėjo pabaigoje. Po to specialus gydymas jam nebebuvo taikomas - reikėjo tik nuolat mankštintis. Šiandien Mantas jau sparčiai vaikšto, nors eisena išduoda, kad paauglys turi sveikatos problemų, jau mėgina ir pabėgėti, puikiai viską suprasdamas, gali ir susikalbėti, tačiau jo tariami žodžiai yra lėtai skiemenuojami, tariami įdedant daug pastangų. Medikai prognozuoja, kad laikas ir mankštos, sanatorinis gydymas šią negalią apgydys dar labiau. Dabar berniukas lanko septintąją klasę neįgaliųjų mokyklėlėje Šakiuose. Į Šakius perėjo mokytis ir dabar jau aštuntokė Ieva, nes ji toliau kasdien kantriai ir pasiaukojančiai globoja brolį: iš ryto abu kartu eina apie kilometrą iki autobuso stotelės, abu važiuoja į Šakius, ten abu nueina iki Manto mokyklos, tada Ieva pėdina į savo mokyklą, o po pamokų skuba pas Mantą ir vėl abu grįžta rytiniu keliu į savo namus.
Lietuvos garbė
Prieš kelis mėnesius apie Manto žygdarbį ir jo sesutės Ievos ne pagal jos metus itin rūpestingą globą bei dėmesį galėjo sužinoti visa Lietuva - berniukas buvo paskelbtas TV 3 projekto "Lietuvos garbė" nominantu, pelniusiu "Metų žygdarbio" titulą. Atminimo statulėlę Mantui įteikė Marijonas Mikutavičius. Ievai teko garbė padainuoti kartu su Andriumi Rimiškiu. Gerumo apimtas dainininkas scenoje padovanojo Ievai ir savo gitarą (mergaitė jau išmokusi du akordus ir už tai sakė esanti labai dėkinga savo muzikos mokytojai Skirmutei Janulaitienei). Renginyje vaikai gavo ir daugiau dovanų - skaitmeninį fotoaparatą, kompiuterį, galimybę "paliesti" iš TV ekranų pažįstamą ne vieną TV žvaigždę. Taip pat - didžiulę malonių įspūdžių dozę.
- Labai dėkingi už visas dovanas ir už tai, kad buvome pastebėti ir įvertinti, tačiau net nedvejoję atsisakytume visų šių dovanų už galimybę vėl turėti sveiką, bėgiojantį, daug ir smagiai kalbantį Mantą, - dėstė Ievutė.
Mantas, klausydamasis sesers žodžių, tik pritariančiai linkčiojo galva ir gaudė nuo ašarų spindinčias greta sėdinčios mamos akis. "Ne-la-bai", - teištarė jis, paklaustas, ar jam patiko filmuotis televizijoje, ir linkčiodamas pritarė Ievai, kad būrio žmonių dėmesys - varginantis reikalas. "Ne-no-riu", - kategoriškai išskiemenavo drąsuolis, pasiteiravus, ar laukia karštų dienų, kai vėl magės pasitaškyti vandenyje. Atrodo, Mantas nebijo tik vonios vandens, o kūdros, upės ir ežerai berniuko nebevilioja.
Viktorija džiaugiasi, kad šiandien gyvi visi trys jos vaikai, kad pernykštės tragedijos pasekmių lyg ir nejaučia tuokart šoko buvęs ištiktas judrusis Juliukas, kad per nelaimę teko pažinti daug gerų, neabejingų žmonių. Ji tikisi, kad pamažu viskas susitvarkys - grįš ir Manto atmintis (dabar paauglys kartais net neprisimena, ką valgęs pusryčių, o tragiškąsias maudynes prisimena tik iki jo lemtingojo šuolio į kūdrą), ir Ieva bus atpalaiduota nuo brolio kasdienės globos.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Mantas dabar neprisimena, kaip pernai išgelbėjo skęstantį savo broliuką
- Pusantrų metų vyresnė sesuo Ieva Mantui - kaip antroji mama
- Viktorijos turtas - labai savarankiški ir nuolat stebinantys jos vaikai (prie mamos prisiglaudęs brolio išgelbėtas Juliukas)
2008 04 25
