Mantas LIDEIKIS
Šiuolaikinis kaimas - tikras kontrastų kaleidoskopas. Įsitikinsi tuo, pasivažinėjęs klaidžiais rajonų keliais. Kaimo žmonėms nereikia nei adresų, nei lentelių su gatvės pavadinimais ar numeriais. Norėdamas rasti žmogų, turi žinoti jo pavardę. Bet kuris gyventojas paaiškins, kaip rasti Oną ar Joną. Tačiau kartais tas paaiškinimas toks painus, kad klajodamas daugybę kilometrų sukarsi, kol pateksi ten, kur tau reikia.
Ieškome mes kartą tokio Reksčių kaimo Tauragės rajone. Žinome, jog geriausias kelrodis kaime - liežuvis. Sustabdome dviračiu minantį žmogų - "Būk geras, patark, kaip pasiekti tą kaimelį". Žmogus nuoširdus, nusikėlęs kepurę nuo galvos aiškina: "Važiuok link Tauragės, kirsi Šunijos upelį, neprivažiavęs miesto suk dešinėn. Platus žvyrkelis, ten ir rasi ieškomą kaimą". Važiuojam. Viskas kaip pasakojo: platus žvyrkelis, tolumoje - trobesiai. Apsidžiaugėme, kad radome nesunkiai. Tačiau še tau, kaip Blinda sako, špygą taukuotą. Čia pasirodo besantys Dagiliai... Vėl beldžiamės į sodybų langus. Kalbi moteriškė stveriasi už galvos - "Taigi visai ne čia nuvažiavote! Riedėkite atgal į plentą Tauragė - Šilalė. Vėl kirskite Šuniją ir tuomet sukite kairėn. Kelias tarp miškų, toliau vėl vingiuojantis žvyrkelis - ten bus jūsų dingęs kaimas". Suk velniai, pagalvoji. Bet ir vairą tenka vėl sukti atgal.
Paskutinė patarėja teisingesnė buvo. Iš tiesų radome ieškomą kaimą, nors ir sugaišę gerokai.
Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Įdomu pasižvalgyti, pamatyti, kaip žmonės gyvena. Vienur dailios, tvarkingos, gražiai įrengtos sodybos. Matyti - tvarkingo, darbštaus "gaspadoriaus" gyvenama. Kitur - sunku ir patikėti, jog sodyboje žmogus gyvena. Namas apleistas, vienišas stovi. Bet ar tai gali nustebinti - daug juk tokių sodybų. Jaunimas išeina į miestus, senieji - į kitą pasaulį persikrausto. Lieka nameliai kaip vieniši našlaičiai stypsoti, darganų velėjami, pūdami ir griūdami.
Tačiau nelinksmos mintys apie kaimo sodybų tuštėjimą nutrūkstą - žiū, juk po kiemą žmogus vaikštinėja. Tvartą koja baksteli - ar negriūna dar? Obuolį nuo žemės pasikelia - vis skilvis netuščias. Į svečius netikėtus kiek iš aukšto žiūri - ūkininkas juk, sodybos, žemės šeimininkas! O čia kažkokie miestiečiai nupiepę.
Tačiau iš tiesų nepiktas žmogus pasirodo tas Reksčiuose gyvenantis Alfonsas Čekys. Tik, jo paties žodžiais, su gerokai už save jaunesniais jam nepatogu bendrauti. Kaip čia pasakius - gyvenimo patirtis, amžius ne tas. O amžius pašnekovo iš tiesų sunkiai nuspėjamas. Pats tvirtina šešių dešimčių jau sulaukęs. Ūkininkas - 7 hektarus žemės valdo. Ypač savo troba didžiuojasi - 80 metų jau jai. Troba tikrai ir šilto, ir šalto mačiusi. Didelė, dviejų galų.
Pasak Alfonso, drauge su žmona Vanda gyvenantys. Tačiau jos išvysti nepavyksta - pasirodo, dirba moteris. Pasak šeimininko, netoli esančioje medžio apdirbimo įmonėje lentas obliuoja. Iš tiesų moteriškas darbelis. Tuo tarpu šeimininkas sodybą prižiūri.
Koks gyvenimas kaime? Pasikaso Alfonsas pakaušį. Vienodas - naktį keičia diena, šią - vėl naktis. Ir taip visą gyvenimą. Ar išgeria? O kaipgi! Bet tik kartais. Kadangi naminės niekas arti nevaro, Alfonsas valstybinę geria.
O šiaip kaimas - ne miestas, vyruti. Nėra čia ko daug klausinėti. Pagyvenk! Tikriausiai ir sukrypsi kaip ta Alfonso troba - ne baltarankiams miestiečiams kaimo sunkumai. Juk net seni, patyrę ūkininkai, kaip Alfonsas, ne visuomet turi jėgų savai sodybai sutvarkyti.
