Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Algirdas Žvinklys su šypsena skaito moterų, ištekėjusių už kalinių, išpažintis, kuriose šios guodžiasi nevykusiu pasirinkimu, greitomis skyrybomis ir negaili piktų žodžių buvusiems sutuoktiniams. Algirdas šypsosi todėl, kad jo asmeninis gyvenimas visiškai nepanašus į tokius pasakojimus.
Jausmai gilėja
48 metų klaipėdiečio laisvę šiuo metu taip pat varžo įkalinimo įstaigos sienos. Jis atlieka bausmę Vilniaus griežtojo režimo PDK. Čia A. Žvinklys atsidūrė daugiau nei prieš penkerius metus, kuomet buvo apkaltintas žmogžudyste ir nuteistas 11 metų kalėti. 2000-ųjų balandį šios kolonijos koplyčioje Algirdas susituokė su savo išrinktąja Virginija. Nuo vestuvių praėjo šiek tiek daugiau nei dveji metai, tačiau, vyriškio teigimu, jo ir žmonos ryšiai tiktai stiprėja, jausmai gilėja.
Tiesa, iš šalies gali pasirodyti, jog Algirdas vedė iš išskaičiavimo, tačiau gyvenimas tai paneigė. Karčia monotonija virtusi vienatvė privertė vyriškį į laikraštį parašyti skelbimą. Jis tikino savo portreto visiškai negražinęs, tiesiog prisipažino, kur šiuo metu yra ir už ką nuteistas. Kai sulaukė net 9 laiškų, buvo maloniai nustebintas. Algirdas mano, jog tokį pasisekimą nulėmė jo amžius - esą aštuoniolikmečiai tiek dėmesio iš moterų nesulaukia. Visoms laiškų autorėms nuteistasis parašė atsakymus, padėkojo, o artimiau bendrauti išsirinko dvi moteris - vilnietę ir panevėžietę. Jo manymu, skaitant primargintus lapus nuojauta kužda, koks žmogus slypi už tų eilučių. A. Žvinklys teigė nemanęs, jog laisvėje tiek daug logiškai mąstančių vienišų moterų: geriau kalėjime bausmę atliekantis nuteistasis nei laisvėje girtuoklis...
Su vilniete Algirdas ėmė bendrauti telefonu. Deja, netrukus paaiškėjo, jog moteris buvo jau pasiknaisiojusi po jo gyvenimą, prisiklausiusi neigiamų patarimų. Liko panevėžietė.
Dėkingas likimui
Pirmasis pasimatymas įvyko nuo pažinties praėjus vos mėnesiui, kuomet Virginija buvo parašiusi tris laiškus. Tuo metu vienoje Vilniaus ligoninėje gydėsi jos brolis, todėl atvykusi aplankyti artimo žmogaus, Virginija neaplenkė ir kolonijos. Jau iš pirmojo laiško susidariusią gerą nuomonę apie naująją draugę pasimatymas tik dar labiau sustiprino. Jiedu vienas kitam patiko iš pirmo žvilgsnio. Draugė ėmė lankytis vis dažniau, o po keturių mėnesių bendravimo jiedu nusprendė susituokti. Matydami greitai į rimtus santykius besirutuliojantį romaną, kiti nuteistieji pasišaipydavo - esą dabar Algirdas turės nuolatinę lankytoją, kuri atveš ne tik gyvą kūną, bet ir dešrigalį. Tačiau vyriškis įsitikinęs, jog taip manančiųjų lūpomis kalbėjo pavydas. Kiti reiškė nuostabą: kaip galėjo moteris susižavėti kaliniu, kuris už grotų turės praleisti dar septynerius metus. Tačiau Algirdas atrėždavo, jog pasirinko ne jis, o Virginija... Beje Virginija vyrui prisipažino, jog ne viena jos draugė stebisi tokiu pasirinkimu, vadina ją, švelniai tariant, kvailele... Esą ar ji pagalvojanti, kiek pinigų išleidžia kelionėms iš Panevėžio į Vilnių, lauknešėliams. Tačiau moteris į tai nereaguoja. Algirdas mano, jog jo gyvenimas nesibaigia kalėjime. Matyt, tai skirta likimo. Beje, tokiam likimui vyriškis be galo dėkingas. Juk jeigu ne kalėjimas, jis niekada nebūtų sutikęs šios moters. Eidamas gatve tikriausiai nebūtų išdrįsęs net užkalbinti...
- Labiausiai jai pavydžiu ištvermės, - su pasididžiavimu apie savo žmoną kalba nuteistasis. - Reikia turėti velniškai daug jėgų, kad galėtum pas vyrą atvažiuoti kiekvieną mėnesį... Šiuo metu dėl manęs Virginija netgi ruošiasi apsigyventi sostinėje. Žada nuomotis kambarį, ieškoti darbo - kad tik galėtų dažniau matytis su manimi...
Tekėdama teiravosi sūnų nuomonės
- Dabar esu labai laiminga,- paklausta, ar nesigaili ištekėjusi už kolonijoje bausmę atliekančio Algirdo, nė kiek nedvejodama prisipažino ir Virginija. - Algirdas nuostabiai geras. Anksčiau buvau du kartus ištekėjusi ir labai skaudžiai nusivyliau. Teko išgyventi daug baisių dalykų - apie tai būtų galima parašyti knygą. O dabartinis vyras mane puikiai supranta, nors negaliu garantuoti, ar taip bus visą laiką. Tačiau viliuosi, jog mūsų santykiai ir ateityje nepasikeis.
Laiminga moteris patvirtino, jog prieš tekėdama už Algirdo atsiklausė vaikų (vienas iš dviejų sūnų jau suaugęs, turi savo šeimą ir per motinos vestuves buvo liudininku) nuomonės. Kad ateityje nekiltų konfliktų, Virginija į pirmąjį pasimatymą atvyko su jaunesniuoju sūnumi. Vėliau šis pareiškė, jog Algirdas, ko gero, protingiausias iš visų buvusių jos vyrų (taip pat ir jo tėvo). Kai po kurio laiko vyresniajam sūnui Virginija pasiguodė, jog vyrą lankyti sunku, šis stojo pastarojo pusėn ir pareiškė, jog kažin ar jai būtų lengva kolonijoje...
Žmona - klystkelių stabdis ir įkvėpėja
Kol kas A. Žvinklys savo mylimajai daug kuo padėti negali, tačiau su didžiausiu malonumu ruošia jai dovanas - nupynė krepšį uogoms rinkti, gimtadienio proga padarė suvenyrinę dėžutę kosmetikos priemonėms... Jis prisimena ir savo pirmąją rimtesnę vestuvinę dovaną. Tąsyk, padedamas kolegų, pagamino ir jaunajai įteikė keturias virtuvines kėdes iš klevo. Dėl žmonos vyriškis stengiasi nesivelti į konfliktines situacijas - bijo ją nuvilti... Dar 1995 metais, gyvendamas laisvėje, Algirdas ėmė rašyti eilėraščius. Tiesiog sau. O dabar žmona tapo jo pagrindine įkvėpėja. Plunksnos vertos mintys Algirdą aplanko netikėtai - kartais pašoka vidurnaktį ir slėpdamasis, kad nepamatytų kontrolierius, puola rašyti jų nuotrupas. Paskui, atsikėlęs ryte, jas gražiai sueiliuoja. Šiuo metu A. Žvinklys yra parašęs apie 500 eilėraščių ir viliasi, jog padedant kolonijos administracijai galbūt ateityje pavyks išleisti jų rinkinį arba surengti poezijos vakarą.
- Eilėraščiuose atsispindi mano išgyvenimai, - prisipažinęs, jog neturi išskirtinės temos, sako nuteistasis. Jokiu būdu nedejuoju ir neverkšlenu, kad sunku... Kai kuris nuteistasis paprašo ką nors sukurti draugei ar mamai, atsakau: "Vyrai, turite galvas, rašykite patys". Nemanau, kad kam nors bus malonu skaityti svetimas mintis...
