Gyvenimo būdas - karo gydytojas
Irena ZUBRICKIENĖ
- Nuo to laiko, kai pirmą kartą dirbau Afganistane ten vykusio karo metu, praėjo apie keturiolika metų. Karo nuniokotas kraštas dabar labai pasikeitęs: ypač kraupiai atrodo kur kas daugiau sugriautas Kabulas - Afganistano sostinė, kur nebėra dujų, elektros; dar labiau nuskurdę kaimų gyventojai. Laikas pakeitė tik vaikų elgesį - anksčiau jie kaip išmaldos prašydavo kokio saldainio, o dabar jie reikalaute reikalauja: "Give me one dolar!" (duok man vieną dolerį), - patirtus įspūdžius glaustai apibendrino Afganistane vėl darbavęsis karo gydytojas Borisas Urvancevas (56 m.), majoras iš Marijampolės.
Taikos palaikymo misija
Du mėnesius Afganistane, tarptautinėje taikos palaikymo misijoje, darbavosi keturių Lietuvos gydytojų komanda. Jie priklausė Čekijos karo ligoninei. Planavę Afganistane dirbti pusę metų čekai savo ligoninės misiją sutrumpino, tad jokių atostogų nesitikėję lietuviai medikai metų pabaigos šventėms neplanuotai parvyko į namus. Visi keturi jie tvirtai nutarė misiją po atostogų pratęsti, tik jau ne su čekais, o vokiečių karo lauko ligoninės sudėtyje.
Dalyvauti misijoje buvo pareiškę norą dvidešimt lietuvių karo medikų, tačiau po įvairiapusės atrankos liko tik keturi. Gydytojo B. Urvancevo teigimu, tai lėmė savanorių sveikata, darbo patirtis, specializacija. Majoras mano, kad jo kandidatūrai didelį "pliusą" davė ir praeitis: 1987-aisiais gydytojas pusantrų metų praleido tuomet aktyviai kariavusiame Afganistane, 1999-aisiais - Albanijoje. B. Urvancevas neslepia ir motyvų, skatinančių jį dalyvauti tokiose taikos palaikymo misijose: galimybė kur kas daugiau užsidirbti tikrai ne paskutinėje vietoje, tačiau bene pagrindinis dalykas - įprasminti save kaip karo mediką. Juk baigtas anuometiniame Leningrade veikusios akademijos Tomsko karo medicinos fakultetas, o diplome įrašyta specialybė - karo medikas. Anot gydytojo, sąžinė neleistų visą gyvenimą (jo darbo stažas - 32 metai) nedirbti pagal įgytą specialybę... Kita vertus, kiekvieną gerą specialistą gundo padirbėti su pačia moderniausia medicinos įranga, kuria būna gausiai aprūpintos misijoje dalyvaujančios ligoninės, tobulėti - praktiškai pažinti kai kurias tik iš teorijos iki tol žinotas ligas, keistis patirtimi su geriausiais pasaulio medikais. B. Urvancevas sako, kad tolimos kelionės ir kažko naujo, dar nepatirto paieškos yra jo gyvenimo būdas. Rizika, adrenalinas - jo gyvenimo variklis, jo kasdienybės "delikatesai".
Šimtmečiais atsilikęs kraštas
Čekijos 11-oji karo lauko ligoninė buvo įsikūrusi Afganistano sostinės Kabulo oro uoste. Ligoninę saugojo Čekijos kontingento kariai. Medikų darbas vykdavo stacionaru virtusiame palapinių miestelyje arba vadinamuosiuose kyšlakuose (kaimuose). Daugiau nei 80 procentų visų pacientų - įvairaus amžiaus vietos gyventojai. Medikams buvo nustatyta jų veiklos norma - 30-40 žmonių vienam gydytojui per dieną. Čekų ligoninė susilaukė daugiausia dėmesio, nes gydymo paslaugos joje buvo teikiamos nemokamai. Pagrindiniai vietos gyventojų skundai - skauda nugarą, skrandį, "neneša" kojos. Intensyvesnio darbo valandos medikams trukdavo nuo aštuonių ryto iki popietės. Po to jie su kolegomis aptardavo dienos rezultatus, aiškindavosi sudėtingesnes situacijas (pavyzdžiui, nuo ko nupliko jaunutė moteris, kodėl sutrūkinėjusi jos viso kūno oda), ruošdavosi kitai dienai. B. Urvancevui didžiausią įspūdį paliko kasdieninės išvykos į kyšlakus. Domino ne tik laukiantys pacientai, bet ir krašto tradicijos, buitis, gamta. Šiose kelionėse karo medikus lydėdavo ginkluota čekų karinė policija. Pats gydytojas taip pat nė valandėlei nesiskirdavo su neperšaunama liemene, šalmu, nuolat užtaisytu pistoletu kišenėje. Tačiau tie du mėnesiai šiuo metu nekariaujančiame Afganistane praėjo labai ramiai - jokių užpuolimų, jokios grėsmės. Griebtis ginklo gydytojui neprireikė. Nemėgo B. Urvancevas ir sunkaus prakaitą sukaupiančio šalmo.
Beveik už 5 000 kilometrų esantis Afganistanas, lyginant su Lietuva, gydytojo teigimu, yra labai atsilikęs kraštas. Ten dabar kalendoriai žymi 1388-uosius. Panašiai per tiek šimtmečių kraštas ir yra nutolęs nuo civilizuoto pasaulio - ypač kyšlakai. Skurdas, netvarka, nemalonus tvaikas, itin gausios šeimos - tokie šio kalnų krašto gyvenimo akcentai.
Vyrai meldžiasi - moterys aria
Pasak gydytojo, Afganistano kaimuose ypač sunkus gyvenimas vietos moterims. Negana to, kad vyrai nerodo joms jokios pagarbos ir nė kiek nesistengia jas pasaugoti, pavaduoti, dailiosios lyties atstovės kyšlakuose atlieka kone arklių vaidmenį - darbas, vaikai, ir vėl viskas iš pradžių. Moterys ten laiko visas keturias namų kertes. Anot gydytojo, tuo metu jų vyrai meldžiasi Alachui. Katorgiškai sunkūs namų ūkio darbai ir religijos papročiai moteris labai stipriai išsekinę - spręsti antsvorio problemų ir laikytis dietų ten nė vienai nereikia. Užtat ir ligos moteris labiau užpuolusios. Dažniausios, kurias gydyti prireikė misijos medikams, - įsisenėjusios infekcijos ir apleisti parazitiniai susirgimai. Niežai, kitos odos ligos, žarnyno bei kvėpavimo takų infekcijos - gyvenimo antisanitarinėmis sąlygomis pasekmė. Tame krašte - katastrofiškas tinkamo gerti vandens stygius. Žmonės buityje dažniausiai naudoja kalnų upeliuose pasisemtą ir lietaus vandenį, tačiau pastaruoju metu upeliai beveik išdžiūvę. Šulinių ten nėra. Afganistaniečiai kaip didžiausią šventę sutikdavo lietingas dienas - per pastaruosius mėnesius tokių būta gausiai. Oro temperatūra ir spalį, ir gruodį dienomis buvo pliusinė - tokia, kad buvo galima kaitintis prieš saulutę. Naktimis orai atvėsdavo iki šešių laipsnių šalčio - kalnų viršūnes padengdavo vis naujas sniego sluoksnis, kuris dieną virsdavo gyventojų taip "gaudomu" vandeniu. Misijos dalyviai savo buityje naudodavo iš Pakistano atgabentą mineralinį vandenį. Šio vandens kartais dalijama ir vietos gyventojams, tačiau jo nepakanka.
Ramadano vergai
- Sunkiausia būdavo įrodyti ligoniams, kad jiems po kelis kartus per dieną reikalingi įvairūs vitaminai ir medikamentai, kuriuos mūsų ligoninė dalindavo nemokamai, - sakė B. Urvancevas, su vietos žmonėmis bendraudavęs, kaip ir visi kiti atvykę medikai, padedant vertėjui (pats gydytojas, be lietuvių ir rusų, dar gali susišnekėti čekų ir anglų kalbomis). - Pacientas tvirtina apskritai jų nevartosiąs, nes - tame krašte pagal musulmonų tikėjimą kaip tik tada buvo Ramadanu vadinamas mėnesį trunkantis pasninkas - Alachas esą draudžiąs iki vakaro ką nors imti į burną. Tuomet klausdavau, tai ko apskritai į gydytojus kreipiesi, jeigu tave gydo Alachas? Kai kurie pacientai išeidavo numoję ranka, o kai kurie sakydavo, kad visagalis Alachas turbūt supras ir už nuodėmę atleis.
Karo medikams Afganistane neteko gydyti karui būdingų traumų, nes nėra karo veiksmų. Užtat prieš keliolika metų patirtų karo traumų padarinių, vadinamojo "palikimo", - sočiai: vienus tebekankina seni sprogimų sužalojimai, kitus - senos galvos traumos ir panašiai. Sunkiausius ligonius tekdavo guldyti į ligoninę, kurioje (didžiulėje, švarioje, sandarioje karo palapinėje) yra 50 lovų. Beje, nemažai daliai vietos gyventojų teko konstatuoti itin nereguliaraus seksualinio gyvenimo sukeltus sveikatos negalavimus - tai irgi griežtojo Ramadano ir aklo tikėjimo Alachu pasekmė. Tokius pacientus gydytojas dažniausiai siųsdavo pas... psichiatrą.
Žmonės be emocijų, be jausmų
Gydytojas sako, kad kyšlakų gyventojai - lyg iš kosmoso nusileidusios būtybės. Jauni žmonės net tikro savo amžiaus nežino - tik apytiksliai. Gimtadienio paminėjimas ar apskritai žmogaus gimimas ten - jokia šventė. Patys mažiausieji Afganistano piliečiai daugiausia kankinami parazitinių susirgimų (įvairių kirmėlių žarnyne), taip pat yra labai išsekę. Gydytoją suglumino motinų požiūris į savo vaikus - tokios motiniškos šilumos, kokia laikoma įprasta civilizuotame pasaulyje, jis lyg ir nepastebėjo (arba motinos to nedemonstruoja). Viskas, kas gyvenime vyksta, esą duota Alacho, ir tai yra norma. Net artimo žmogaus mirtis ten nėra didelis skausmas - juk taip norėjęs Alachas.
Vaikai, vos išmokę vaikščioti, itin savarankiški (netgi palikti likimo valiai). Afganės gimdo tiek, kiek leidžia organizmas - vos ne kas devynis mėnesius. (Naudoti kontraceptines priemones ir reguliuoti, planuoti nėštumą irgi draudžia religija - Alachas.) Vaikeliai, apskurę, nesiprausę, suskretę, nusilpę dėl nepilnavertės mitybos, po kyšlakus šliaužioja virtinėmis. Misijos dalyvius jie, tikėdamiesi kokių nors lauktuvių, užpuldinėja krūvomis. Todėl karo medikai kyšlakuose nesirodo tuščiomis - vežiojasi konservų, saldainių, sausainių iš patiems skirto davinio. Kaip minėjome, mažieji afganai kasdien vis įžūlesni - dažniau prašo pinigų, o ne kokio gardėsio. Tai laukinukai, čigonų taborą primenantys vaikai. Gydytojas įsiminė atvejį, kai iš mirties nagų teko gelbėti smarkiai kūną apdegusį mažametį berniuką. Amputavę vienos rankos pirštus medikai mažąjį pacientą išsiuntė toliau gydyti į Čekiją. Vaiko šeima neprieštaravo, kad išgydytą sūnų svetimoje šalyje kas nors įsivaikintų...
"Sauso įstatymo" rėmuose
Patys karo medikai jokių maliarijų ar kitokių "importinių" ligų "nepasigavo" - prieš išvažiuodami pasiskiepijo nuo meningito, šiltinės, hepatito. O ar nuo svetimos šalies ligų grėsmės nesigydė, sakykime, spiritu? Anot B. Urvancevo, alkoholinius gėrimus čekų karo lauko ligoninėje "išgarino" vadinamasis sausas įstatymas - čia turėti alkoholio uždrausta. Tačiau vakarais šios ligoninės medikai nueidavo pasisvečiuoti pas "už tvoros" įsikūrusius kolegas austrus, italus, anglus. Čia "sausas įstatymas" negalioja - alaus ir vyno skonio norintiesiems neteko užmiršti. Misionierių laisvalaikį paįvairindavo aktyvus sportas - vyrai ypač mėgo pasivaržyti tinklinio aikštelėje.
Didelis privalumas karo medikams buvo galimybė kasdien po 15 minučių pabendrauti telefonu su savo artimaisiais Lietuvoje. Žinių iš gydytojo B. Urvancevo namuose laukė jo žmona, taip pat gydytoja, jau seniai pripratinta vyro pomėgio būti ten, kur jis reikalingiausias. Borisas nuolat domėdavosi ir savo sūnaus bei dukters, taip pat pasirinkusių medikų profesiją ir jau gyvenančių savarankiškai, kasdienybe. Ypač ilgėjosi trejų ir ketverių metukų savo anūkėlių, kurioms per pastarąsias atostogas buvo tapęs aukle. Nepaisant visų šių jausmų ir milžiniškų atstumų, gydytojo dabar laukia tolesnis trijų mėnesių darbas Afganistane, karo lauko ligoninėje. Borisas nori tikėti, kad ir ši kelionė jo darbo praktikoje nebus paskutinė.
Letos KAULINIENĖS nuotrauka:
- Karo gydytojas B. Urvancevas
Nuotraukos iš asmeninio albumo (jas apibūdinsiu atsiųsdama elektr. paštu - šiandien po pietų)
2003 01 17
