Pasvalio rajono Lavėnų kaimą akimirksniu apskriejusi žinia apie tragediją jautresnės širdies žmogui išspaudė ne vieną ašarą. Nelaimingos meilės 15 metų vyresnei ištekėjusiai moteriai prislėgtas, pats santuokos niekad nepažinęs Kristaus amžiaus Aidotas B. savadarbio pistoleto šūviu į širdį viskam padėjo tašką. Savo draugams ir motinai jis tarstelėdavo, kad gyventi nebenori, kad ateis toji lemtinga diena, kai jis iškeliaus. Tačiau bičiuliai tuo niekada per daug netikėjo, nors ir žinojo apie pasigamintą ginklą. Savo kraupų pažadą jis išpildė likęs vienui vienas namuose su savo niūriomis mintimis, kurių prieš mirtį nepanoro išlieti popieriaus lape. Sūnus motinai buvo sakęs, kad jis pagaliau sulaukė savo velionio tėvo metų, todėl jam irgi užteks gyventi.
Jo tėvas žuvo, kai Aidotas buvo dar mažas. Vyriškiui irgi buvo vos 33 metai. Šeima buvo nusipirkusi nedidelį namelį Pumpėnų miestelyje. Elektriku dirbęs jo šeimininkas užlipo ant stogo, o pasilabinęs su prošal ėjusiu kaimynu, netyčia prisilietė prie atvirų elektros laidų...
Po nelaimės motina su sūnumi apsigyveno Lavėnuose, čia esančiame pensionate dirbo. Nuo to laiko našlė visą savo gyvenimą nusprendė paaukoti Aidotui. Šis atsilygindavo geru žodžiu, darbu, bet širdį dažnai skaudindavo pernelyg pamėgta alkoholio taurele.
"Neslėpsiu, jis smarkiai gėrė. Bet man buvo labai geras. Auksines rankas turėjo, kai reikėjo namuose ką nors sutvarkyti, suremontuoti. Žmonėms - irgi. Eidavo pas juos, padėdavo, bet šie jam vis buteliuku atsilygindavo. Įprato gerti. Bet išgėręs niekada netriukšmaudavo, sutiktus kaimynus mažybiniais vardais šaukdavo", - braukė nuo skruostų ašaras sūnų staiga praradusi moteris. Motina nė nebandė slėpti, kad jos sūnus ir anksčiau bandė žudytis - buvo persipjovęs venas. Po ilgo alkoholio vartojimo Aidotą ištikdavusi baltoji karštinė, pasak motinos, jis girdėdavo neegzistuojančius muzikos ir kitokius garsus. Teko gydytis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
"Nežinau, ar reikėtų jums sakyti, bet gerti jis smarkiai pradėjo po to, kai prieš kelerius metus įsimylėjo vedusią moterį. Su ja susitikdavo pas ūkininką kiaulidėje, kur eidavo padėti. Ten ji irgi šerdavo kiaules. Daug už jį vyresnė moteris, be to, vedusi, bet Aidotas man sakė, kad ją myli ir nori su ja būti. Mano motinos širdis jausdavo, kad ji iš vaiko tik pasišaipydavo", - palingavo galva Lavėnų kaimo gyventoja.
Poniai Bronei labai nepatikdavo, kai sūnus pasakodavo, jog jo mylimoji telaukia savo vyro širdininko mirties, o tada jau esą su Aidotu niekada nesiskirs. Ji mano, kad tos moters sutuoktinis kažką negero nujautė, nes girtam jos sūnui ne kartą liepęs trauktis iš kelio, nes kitaip neva sutrypsiąs.
Motina apie savadarbį sūnaus pistoletą nieko nežinojo. Būtų Aidotą saugojusi dar labiau nei anksčiau, kai po pirmojo bandymo nusižudyti slapčia stebėdavo jį pro durų stiklą. Užtat velionio artimas draugas Vaidas jį savo akimis ne kartą matė. "Ginklą Aidotas pasigamino prieš kokius du mėnesius. Išgėręs kartodavo, kad nusišaus, bet liepdavau jam nekvailioti. Be to, kažkodėl tuo netikėjau, nors jis ir venas yra pjovęsis, ir yla pilvą dūręs. Esu matęs, kaip šaudydavo", - pasakojo Vaidas.
