Atskridusi į Vilnių iš tokios netolimos Europos Sąjungos puikiai supranti, kad ekspertų teiginys apie gerą šalies ūkio pasirengimą konkuruoti bendros rinkos sąlygomis skamba labai jau optimistiškai.
Ir tokias išvadas paskatina padaryti paprastas jaukaus ir šilto užsienio išvykimo terminalo palyginimas su šalta bei nejaukia Vilniaus oro uosto atvykimo sale, į kurią patekus net ištroškusiems nuotykių jauniems užsienio svečiams iš veido greitai dingsta šypsena. Trūksta tik užrašo: “Sveiki atvykę į skurdžią ir atsilikusią šalį Lietuvą”.
Tiesa, pastatas rengiamas rekonstrukcijai, tad po kelerių metų ir pas mus bus kaip Europoje. Nors sveikas protas sakytų, kad šalies tarptautinių vartų patrauklumui ir pirmam įspūdžiui apie Lietuvą pagerinti laikinai užtektų ir paprastesnių, greitai įgyvendinamų priemonių - tereikėtų atvykimo salėje pastatyti kelis šildytuvus. Gal kas nors mano, kad šildymui trūksta lėšų, bet gausus būrys nuobodžiaujančių salėje ar gretimuose kabinetuose madų žurnalus skaitinėjančių įvairių tarnybų (sienos apsauga, oro uosto apsauga, muitinė ir kitos tarnybos) darbuotojų, ko niekada nepamatysi kitur, liudija, kad taupome tikrai ne ten, kur reikia.
Pasiskųsti blogu šalies oro tarnybų darbu lyg ir nėra kam, nors šios institucijos pavaldžios Susisiekimo ministerijai. Tačiau jos tarnautojai teigia į savo įmonių veiklą nesikišą. Na, o už Lietuvos įvaizdį atsako kitos žinybos. Taigi vienos įstaigos išleidžia valstybės pinigus teigiamam šalies įvaizdžiui formuoti, kitos už valstybei priklausančius pinigus šalies gerą vardą niokoja.
Vilniaus oro uosto darbe puikiai atsispindi viena pagrindinių Lietuvos ekonomikos problemų - nuostoliai, susidarantys dėl prasto šalies valdymo ir įvairių žinybų darbo koordinavimo, todėl žmonių gyvenimas gerėja daug lėčiau, negu leidžia ekonomikos potencialas. Visi šie akivaizdžiai matomi nesklandumai vargina visuomenę ir ugdo abejingumo jausmą - sunku būti valstybės, kur toleruojama netvarka, patriotu.
Blogiausia, kad norint užglaistyti nepasitenkinimą tapo įprasta gyventojus apgaudinėti, manipuliuojant skaičiais ir faktais. Bene ryškiausias pastarųjų dienų pavyzdys - visai neseniai paskelbtas rezultatas “apie pirmą kartą per penkerius metus įvykdytą šalies biudžeto planą”. Nors kiekvienas paprastas buhalteris jums pasakys, kad metų pabaigoje, pakeitus mokesčių mokėjimo tvarką, mokesčius, kuriuos būtų reikėję sumokėti sausį, teko sumokėti gruodį. Štai ir įvykdėme planą. Žinoma, gyventojai, atėję į polikliniką, mokyklą ar teatrą, mato tuos pačius nepriteklius - pinigų juk nepadaugėjo - ir jaučiasi apgaudinėjami.
Taip, siekiant trumpalaikių politinių ar asmeninės karjeros tikslų, griaunamas pasitikėjimas ir pasididžiavimas savo valstybe. Bent elementarus žmogiškas padorumas reikalauja, kad valdančiosios koalicijos vadovai, matydami, kiek rūpesčių šaliai atneša amoralus elgesys ir populizmas, patys taip nesielgtų. Panašūs viešųjų ryšių stebuklai tik ruošia dirvą politinio ekstremizmo stiprėjimui - žmonių sąmonėje įsigali nuostata, kad visi meluoja.
Kita vertus, gal kaip ir Vilniaus oro uosto atveju, valstybės biudžeto problemų šaknys nėra jau tokios gilios ir sunkiai išsprendžiamos, tik reikia jas pripažinti. Teigiami ekonominiai poslinkiai įvyksta tada, kai visuomenė supranta jų įtaką ir jai viešai išaiškinami šių veiksnių padariniai bei atsiradimo priežastys.
Tikriausiai būtų pravartu dažniau diskutuoti apie tai, kas šalies ekonomistams jau seniai akivaizdu - mažėjančios biudžeto pajamos yra glaudžiai susijusios su mažėjančia BVP dalimi, tenkančia darbuotojams, o ne su mažėjančiomis valstybės aparato išlaidomis, kaip mano liberalių pažiūrų mokslininkai, kad ir žinomas lenkų ekonomistas Leszekas Balcerowiczius (Lešekas Balcerovičius). Valdininkija savęs niekada nenuskriaus ir tą liudija 40 proc. ministerijų atlyginimų šuolis, nors ir bandoma jį paneigti.
Deja, nieko nauja Lietuva neatranda. Kaip rodo ir kitų šalių pavyzdžiai, jei valstybės pajamos yra nedidelės, visada taupoma socialinės sferos sąskaitą, o tai reiškia, kad visų pirma kenčia mažiausiai aprūpintos gyventojų grupės, negalinčios pasinaudoti privataus sektoriaus siūlomomis šių paslaugų alternatyvomis. Tuo pačiu metu stambiam verslui tenkanti šalies BVP dalis sparčiai didėja ir įvertinant, kad šis kapitalas daugiausiai susijęs su užsieniu, nereikia stebėtis, kad didelė dalis uždirbtų Lietuvos pinigų iš šalies iškeliauja, dažniausiai naudojant profesionalių konsultantų sugalvotas arba mūsų pačių neatsakingai suteiktas lengvatines apmokestinimo schemas.
Jei remtumės ES statistikos duomenimis, tai pastaruosius trejus metus iš eilės iš visų senų ir naujų ES narių reali darbo vieneto kaina ryškiai mažėja tik Lietuvoje. Tai yra mūsų ūkis konkuruoja tarptautinėje rinkoje ne naujomis idėjomis ir technologijomis, o ribodamas darbo užmokesčio augimą ir skurdindamas darbuotojus bei smulkius verslininkus (ir tai, valdant kairiosiomis save vadinančioms socialdemokratų ir socialliberalų partijoms). Paprastam žmogui gyvenimas Lietuvoje yra sunkus, nes pagal perkamosios galios paritetą šalies pajamos sudaro apie 40 proc., o prekių kainos siekia net 65 proc. ES vidurkio.
Derėtis dėl geresnių sąlygų visų rangų Lietuvos vadovai iki šiol nemoka, tad savo turtą ir darbą parduodame pusvelčiui. Gal todėl, kad vyrauja nuomonė, jog pigi darbo jėga yra šalies privalumas. Iš tiesų ekonomikos teorija teigia visiškai priešingai - pigi darbo jėga dirba nenašiai, o konkurencinį pranašumą suteikia tik kūrybiškumas ir intelektiniai gebėjimai. Ką jau kalbėti apie tai, kad skurdas lemia socialines problemas, didėjančias valstybės išlaidas joms spręsti ir politinį nestabilumą.
Daug kas pasakys, kad deklaruodama žinių visuomenės prioritetus Lietuva stengiasi ištrūkti iš šio Europos juodadarbių vaidmens ir daugiau dėmesio skiria aukštesnės kokybės bei geriau mokamoms darbo vietoms kurti. Deja, kol kas nepanašu, kad šį planą pavyktų įgyvendinti - per daug norinčių, kad niekas nepasikeistų.
Įdomiausia, kad naudojama vietinių politikų ir stambių verslininkų sukurta ir, deja, nelabai profesionalios žurnalistų kartos dėka (įdomu, kokie rezultatai būtų, jei tarptautinės institucijos įvertintų žurnalistų rengimo šalies aukštose mokyklose kokybę) lengvai įgyvendinama manipuliavimo viešąja nuomone strategija.
Naujausia šalies mistifikacija yra be jokių ekonominių argumentų, remiantis nieko nenutuokiančių gyventojų apklausomis ir paslaptingų užsienio ekspertų pasisakymais, brukama nuomonė, kad ankstyvas euro įvedimas palankus Lietuvai. Šiaip tai įdomu būtų sužinoti, kas tokias apklausas užsako ir panašius straipsnius platina, nors kieno interesus atitinka toks pasirinkimas, suprasti nesunku. Euro įvedimas ekonominiu požiūriu reiškia įsipareigojimus valdyti kainų augimo lygį, o tai paprasčiausiai pasiekiama ribojant gyventojų pajamų augimą. Matyt, nebe reikalo informacija apie susitarimus dėl euro Lietuvoje pasirodė visų pirma Švedijos spaudoje. Skandinavijos šalims, kurios augant naujam konkurentui Azijoje su savo brangia gamyba sunkiai išsilaiko tarptautinėje rinkoje, būtų geriau, kad jų pašonėje kuo ilgiau būtų pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos.
Kalbėti viešai apie užsienio šalių pastangas daryti įtaką Lietuvos politikai nėra įprasta, esą tokie pasisakymai menkina šalies prestižą. Tačiau kai vos ne kiekviename Rusijos laikraštyje galima rasti pareiškimus apie siekimą ekonominėmis priemonėmis atkurti Rusijos imperiją (neva liberalią) senų sienų ribose, kai JAV skatina mūsų glaudesnį bendradarbiavimą su Lenkija, žinoma ES iniciatyvų opozicioniere, o draugai iš Skandinavijos, žadėję už mokesčių lengvatas modernizuoti mūsų bankus ir įmones, sugebėjo tik pabranginti paslaugas ir aprūpinti pasenusiomis technologijomis, tikėtis, kad pasaulis nemato šių procesų, yra naivu. Sveika nuovoka ir paprastiems šalies piliečiams sako, kad su jais elgiamasi toli gražu ne kaip su lygiateisiais naujos Europos nariais.
Atsirandančių tarptautiniuose santykiuose problemų ir su tuo susijusių nacionalinių interesų nutylėjimas sudaro regimybę, kad mūsų šalyje galima daryti viską, ką nori, ir tai menkina valstybės autoritetą tiek užsienyje, tiek šalyje. Retėjančios idealistų gretos, vis didesnis skaičius norinčių išvykti ten, kur jų nuomonė bus gerbiama, ir stiprėjantis radikalizmas verčia rimtai susimąstyti apie bailios susitaikymo politikos, kurią vykdo šalies vadovai, padarinius valstybės likimui. Tokios mažos šalies kaip Lietuva diplomatiško murmesio niekas negirdi, tad nacionaliniams interesams turi būti atstovaujami aiškiai ir nedviprasmiškai. Lietuva visada užsitarnaudavo pagarbą, kai ryžtingai ir sąžiningai išreikšdavo savo poziciją kaip 1990-aisiais, ir prarasdavo savo valstybę bei žmonės, jei tylėdavo, kaip lemtingais 1940 metais.
Sunku patikėti, kad tokios paprastos istorinės tiesos kas nors šalyje galėtų nesuprasti, nebent svetimi pinigai, be jokių rūpesčių legalizuojami akcijų ir obligacijų rinkoje įvairių “investų ir astų”, koncernų bei trijų akrų bendrovių, tramdo sąžinės balsą. Liūdna, kad šalį į šį nešvarių operacijų liūną įtraukia jauni žmonės, kuriems taip ir nesugebėta įdiegti suvokimo, kad garbė ir sąžinė yra svarbiau negu naujas “Ferarri”.
Įdomu kaipgi būtų susiklostęs jų gyvenimas, jei dėl tėvynės laisvės keletas idealistų nebūtų paaukoję savo gyvybės tą šaltą 1991 m. sausio naktį. O kokia bus jų vaikų ateitis, jei už nešvarius pinigus Lietuvai vėl bus įbruktas koks prezidentas.
