Kur Neris per Vilnių teka (ir tekės gal dar ilgai), palei tiltą stovi Meka, blizga rožiniai langai.
Posėdžiauja ten galvočiai, Runkelių šalies rinkti, sriaubdami jos syvus sočiai, kvapnūs, riebūs ir rimti.
Po rinkimų pusę metų mokės ruošti darbelius, kol, galop, save atrado ir sulipdė kurpalius.
Bendradūšiai trys sueina - frakcija ir įkurta, traukia giesmę apvalainą kožnas vis sava gaida.
Apipuolę pjauna uodą šimtas dvidešimt vilkų ir Kristinai peša kuodą - rauna iš visų jėgų!
Ar Uspaschikas melavo, visai Lietuvai, ar ne, ar diplomą savo gavo Maskvoje, ar tik Kaune?
Klausimą iškėlė drovų viens atstovas nuo tautos: "Kaip ten rūmai tie Valdovų, ar juos greit mums atiduos?
Kiek mes skursim šitam tvarte, balagane prie Neries, nei balsuot, nei pasitarti, - net geresnį aš turįs...
Išnuomočiau kokią salę jums aš Klaipėdoj, tačiau Viktoras tenai negali, juk Kėdainiai jam arčiau"...
Vargsta mūsų išrinktieji per dienų dienas visi, vis už tą vienybę riejas Dievo didelėj ausy.
Krenta rausvos litų snaigės seimo bėdžiams į rankas, sunkūs darbo metai baigias, tirpdo pajamas menkas.
Kiek putelių pridraibstyta, partijų sukurta kiek!.. Jiems laivu šiuo plaukt negėda - Runkelija, mik užmik.
Susapnuok sapnelį šviesų, mat nubudus jo nebus, - vėlei triukai prasidėsią, nes neturi jie ribos.
Vėl komedijas mums ruošia ponų cirkas prie Neries: virs ir vėlei tokią košę, kokią jie tiktai norės.
Ar ja misim, ar nemisim - būsim apknisti vis tiek! Jokiais misteriais ir misėm runkelėli, netikėk!..
