Žilvinas VIZGIRDA
Šiomis dienomis sovietinio gyvenimo mėgėjai galėjo paminėti 20-ąsias savo buvusio vado mirimo metines. 1982 metų lapkričio 10 dieną sulaukęs 76 metų mirė KPSS CK generalinis sekretorius, SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas, keturis kartus Sovietų Sąjungos didvyris, Lenino premijos laureatas Leonidas Iljičius Brežnevas. Per 18 savo valdymo metų jis šaliai - tuo metu tos šalies sudėtyje buvo ir Lietuva - padovanojo 1980-ųjų metų olimpiadą, atšilimo laikus, įsiveržimą į sukilusią Čekoslovakiją, Sacharovo ištrėmimą, Solženycino išvarymą, karą Afganistane, taip pat kapitalistinio gyvenimo atributus - kramtomąją gumą ir pepsikolą.
Šiandien L. Brežnevą primena tik anekdotai. Mums apie jį nevertėtų nė kalbėti, jei ne vienas bet... Kažkodėl vis dažniau idealizuojamas sovietinis gyvenimas, kurį kadaise gyvenom. Net ir į redakciją atsiųstuose laiškuose dažnas rašo, kad prie sovietų gyveno daug geriau. Ir saulė šilčiau šildė, ir žiemos buvo šiltesnės. Kuo toliau tolstame nuo tų metų, tuo šviesesni prisiminimai. O mūsų jaunoji karta net ir nebežino, kokį gyvenimą gyveno jų tėvai. Kai kurių to gyvenimo momentų jaunimas net nesuprastų. Ar gali penkiolikmetis patikėti, kad parduotuvių lentynos buvo tuščios. Laisvai galėjai nusipirkti tik kilkių pomidorų padaže ir kepalėlį duonos. Buvo laikai, kai kilogramą mėsos, pakelį džiovintų bananų ir skardinę tirpstančios kavos tekdavo pirkti darbe pagal taloną. Televizijos redakcijos bufete inteligentams, šlovinantiems sovietinį gyvenimo būdą, buvo galima nusipirkti gabalėlį servelato, saldainių "Voveraitė", o norint gauti butelį suomiško likerio, reikėdavo turėti didelį blatą. Blatas - tai toks dalykas, kai ranka ranką tepa ar esi kokio nors partijos veikėjo pažįstamas arba bent prekybos bazės ar parduotuvės direktoriaus draugas. Tada po telefono skambučio atėjęs pasakai, kad esi nuo Vlado, ir gauni dėžutę šprotų. Tai irgi buvo didžiausias deficitas. Ikrus valgė tik partijos sekretoriai. Gal dar jų meilužės. Televizijos reportažus iš mėsos fabriko darydavo vyriausiasis, nes ten visada būdavo paruoštas stalas su deficitais. Jaunimui paaiškinu, kad deficitas - tai paklausi, trūkstama prekė. Tokios prekės buvo net pieniškos dešrelės, o visi rūkyti produktai buvo pats didžiausias deficitas. Parduotuvėje galėjai nusipirkti tik karvių kanopų. Klimus, automobilius ir baldus pardavinėjo pagal talonus socialistinio ir kitokio darbo didvyriams, partijos veikėjams, na ir, kad būtų išlaikytas principas, kad šalį valdo darbo liaudis, vienam kitam darbininkui. Gaudavusieji įvairių lengvatų ir privilegijų stengdavosi ir tarnaudavo tiems, kurie tas lengvatas dalindavo. O patys didžiausi tarnautojai iš valdžios gaudavo tarnybinį automobilį, vilą ir kasmet vietą vyriausybinėje sanatorijoje, kurioje valgydavo deficitus. Jaunimui tai sunku suprasti, bet taip buvo. Kodėl vyresnieji dabar idealizuoja tuos laikus ir sako, kad prie Brežnevo gyvenimas buvo daug geresnis? Jie užmiršta tą gyvenimą ir nostalgiją jaučia ne Brežnevui ar socializmui, o paprasčiausiai laikotarpiui, kai buvo jauni. Pilni jėgų vyrai, kad ir prastai pavalgę, mylėjo moteris, o šios skubėjo į pasimatymus. Dabar pasimatymus prisimena, o kad einant į juos teko adyti pėdkelnes ir skolintis batelius, pamiršo. Ir ką valgė prieš eidamos į pasimatymą, pamiršo. Dabar visi verkiam, kad tenka duoti kyšius, jei nori ką iš valdžios gauti. Bet duoti reikia mažiau nei anksčiau. Juk duodavome ne tik valdžios atstovams, bet ir prekybininkams, gydytojams, mokytojams, milicininkams, teisėjams ir visiems kitiems. Beveik visi imdavom ir visi duodavom - toks gyvenimas buvo visuotinio deficito laikais. Dabar imančiųjų sumažėjo, o duodančiųjų - taip pat.
Iki šiol visa kalba ėjo apie materialinius dalykus. O dvasiniai? Gyvenimas melo karalystėje. Atverskite bet kokį 20 metų senumo laikraštį. Iš kiekvieno puslapio žvelgia laimingi ir gyvenimu patenkinti žmonės, pasiruošę ginti socializmo iškovojimus. O socializmas jau buvo nugalėjęs ne tik Sovietų Sąjungoje, Rytų Europoje, bet ir dalyje Afrikos. Viena buvo kalbama iš tribūnų, rašoma laikraščiuose, rodoma per televiziją, o visai kitaip namuose, draugų būry, prie stalo su stikliuku rankoje. Tikrasis gyvenimas atsispindėjo tik anekdotuose. Bet ir už jų sakymą viešai nukentėjo ne vienas. Ne taip, kaip dabar: kritikuok nors ir patį prezidentą, šaipykis iš jo. Prieš 20 metų už tokias kalbas būtum keliavęs už grotų ar pasigydyti į psichiatrijos ligoninės palatą. Šiandien tai kažkodėl užmiršom. O vertėtų prisiminti (bent jau per generalinio sekretoriaus mirimo metines). Beje, dar apie atmintį. 1989 metais, perestroikos laikotarpiu, rusai per apklausą išvardino 5 didžiausius šalies veikėjus: Leninas, Petras I, Gorbačiovas, Stalinas, Suvorovas. Po dešimtmečio šis sąrašas atrodė taip: Petras I, Stalinas, Leninas, Jekaterina, Brežnevas. Įdomu, ar dar po dešimties metų Brežnevas neatsidurs pirmoje vietoje?
