Mantas LIDEIKIS
Žmonės, dažnai net neatsisveikinę, išeina iš namų ir prapuola. Ir veltui artimieji laukia, akių per naktis nesudėdami - tarsi trumpam išbėgęs šeimos narys it skardžiai žemę prasmego. Tačiau, kaip teigiama, sunkiausia pakelti ne tai, kad žmogus prapuolė - sunkiau susigyventi su nežinia ir abejonėmis, kas gi jam iš tiesų nutiko.
Viltis miršta paskutinė
Tokiomis abejonėmis jau trečia savaitė gyvena Ukmergės rajono Laumėnų kaimo gyventojai 81-uosius einanti Joana Čedrauskienė ir 3 jos anūkai: 16 metų Jurgita, 15 metų Dalius ir vienuolikmetis Tomas. Jie nuo sausio 2-osios laukia nesulaukia išėjusios ir nebegrįžusios savo mamos ir dukters 43 metų Zitos Valiaugienės. Antrąją šių metų dieną moteris su bičiuliu išvyko į svečius ir nuo to karto Zitos niekas nematė ir apie ją nebegirdėjo.
Z. Valiaugienės mama Joana jau vilki gedulo drabužiais, nors dar neturi jokių žinių apie dukros likimą J. Čedrauskienė sako tas trejetą savaičių beveik nemieganti, todėl jau jaučia ir šlyjant sveikatą. Kiekvienas į kiemą užsukantis žmogus jai atrodo tarsi žinios - nesvarbu, geros ar blogos - nešėjas. Ji norėtų pagaliau sužinoti tiesą, nes tik tai leistų nusiraminti ir susitaikyti su tuo, kas įvyko. Nežinia kamuoja labiausiai - protas tarsi ir sako, kad tiek laiko namuose nebepasirodanti dukra jau turėtų būti mirusi, tačiau motinos širdis tuo netiki ir jos laukia. Panašiai jaučiais ir su močiute gyvenantys Zitos vaikai.
Nesiruošė ilgam išvykti iš namų
Galimos nelaimės nepranašavo jokie ženklai. Prieš 11 metų autoavarijoje žuvus vyrui Ignui, Z. Valiaugienė su trimis mažamečiais vaikais (trečiajam tuomet tebuvo vos keli mėnesiai) iš Ukmergės grįžo gyventi į savo tėvų namus. Zita - jauniausia iš keturių Čedrauskų vaikų. Prieš 8 metus mirus ir J. Čedrauskienės vyrui, moterys atžalas augino vienos. Z.Valiaugienė gaudavo išmokas už vaikus ir našlės pensiją, Joana jau 25 metai - taip pat pensininkė. Sudėjus šias pajamas, nors ir kukliai, tačiau kaime pragyventi buvo įmanoma. Nuolatinio darbo pastaraisiais metais neturėjusi Zita dirbdavo padiene darbininke arba seniūnijos organizuojamuose viešuosiuose darbuose - vis šioks toks pajamų šaltinis.
Kaip ir daugelis kaime, Zita mėgdavo išgerti. Pasak jos motinos, dažniausiai - tik stipraus alaus. Tačiau iki šiol dukra niekuomet nebuvo nors vienai dienai išėjusi iš namų. Pasak senutės, linksmam gyvenimui ir girtuoklystėms reikia pinigų, o jų kaip tik ir trūko. Tačiau ir Z.Valiaugienei arčiau buvo motinos namai, nei linksmų bičiulių kompanijos. Dar jauna moteris nesidairė ir į kitus vyriškius, nebeplanavo kurti naujos šeimos - daugiau dėmesio skyrė vaikams. Prie motinos ypač buvo prisirišęs jauniausiasis sūnus Tomas. Lydėdavo ją ir į parduotuvę, ir pas draugus. Tarsi nujautė vaikas, kad netrukus teks išsiskirti.
Drauge su motina jis norėjo keliauti ir tą lemtingąją sausio 2-ąją. Tačiau ir mama, ir atvykęs dėdė Rimantas Karalius vaiką atkalbėjo, prižadėję jam parvežti lauktuvių.
Vos už kelių kilometrų esančiame Želvos miestelyje gyvenęs jau šeštą dešimtį įpusėjęs R. Karalius - buvęs šiuo metu Ukmergėje gyvenančios Zitos sesers vyras, taigi svainis. J. Čedrauskienė pasakojo, jog nors ir senokai išsiskyrę, vis dėlto buvę giminaičiai saitų nenutraukė, sugyveno draugiškai, užsukdavo į svečius. Todėl antrąją naujųjų metų dieną automobiliu į Laumėnus atbirbęs ir Zitą pavakaroti pakvietęs buvęs žentas nieko nenustebino. Z. Valiaugienė taip pat neatsisakė nuvykti pasėdėti pas Rimanto pažįstamus. Manė netrukus grįšianti - mat nors buvo vakaras, ji šiltai net neapsirengė, įsispyrė tik į kaliošus. Tai buvo paskutinis kartas, kai Zitą matė jos artimieji.
Kai ši nepasirodė namuose porą dienų, išsigandusi ir sunerimusi motina kreipėsi pagalbos į policiją. Prasidėjo iki šiol dar nenutrūkusi paieška, kurią netrukus nutikę įvykiai ir apsunkino, ir daug ką supynė.
Pėdsakai nutrūko Masiuliuose
Netrukus išsiaiškinta, kad tą vakarą Rimantas ir Zita vakarojo kiek daugiau nei už 10 kilometrų nuo Laumėnų, jau Šešuolių seniūnijai priklausančiame Masiulių kaime. Tai kaimas atokiai viena nuo kitos išsibarsčiusiomis sodybomis, nuo pašalinių akių slepiamomis gausybe jaunų sąžalynų, aukštų kalvų.
Rimantas ir Zita apsilankė vienoje iš jų - pamiškėje įsikūrusiuose Kazimiero ir Reginos Markauskų namuose. Suprantama, tuomet buvo išgerta ir alkoholio.
Markauskai - padori ir tvarkinga pagyvenusių sutuoktinių pora - šiandien ne mažiau sutrikę dėl šių įvykių. Apsilankiusiems "Akistatos" korespondentams jie patvirtino tą patį, ką jau buvo sakę ir įvykį besiaiškinantiems Ukmergės kriminalinės policijos pareigūnams. Sausio 2-osios vakarą (žmonės tiksliai nepamena laiko) pas juos į svečius atvyko gerai pažįstamas R. Karalius su moterimi. Rimantas Masiulių gyventojams neblogai žinomas, mat jis čia gimęs ir augęs, čia jo išvaikščioti visi keliai ir takeliai. Tuo tarpu moteris, kurią jis pristatė kaip savo draugę ir buvusios žmonos seserį, iki tol sodybos šeimininkams nebuvo regėta.
Žmonės ramiai pavakarojo ir jau gerokai įvakarojus, įveiktas išgertų svaigalų, Rimantas svečiuose užmigo. Tuo tarpu Zita išėjo laukan. Prabudęs R. Karalius išsekė jai iš paskos. Zitą jis rado sėdinčią Markauskų kieme paliktame savo automobilyje. Štai nuo čia tolimesni įvykiai ir nebėra aiškūs - Zita dingo be pėdsakų, Markauskai daugiau nieko nematė ir negirdėjo. Tik kitą dieną į kiemą vėl įsuko R.Karalius ir paklausė, ar pas juos nėra jo draugės Zitos. Sužinojęs, kad nėra, vyriškis išvažiavo.
Markauskai tikino, jog svečiams ir jiems bevakarojant, nebuvo jokių barnių ar kivirčų, niekas nieko neužgauliojo. Žmonės net ir pamanę nebūtų, kad netrukus po to galėtų įvykti kokia bėda ar nelaimė. Apie tai, kas iš tiesų dėjosi, papasakoti galėtų tik svarbiausi šių įvykių liudytojai - Zitas ir Rimantas. Bet moters tebeieškoma, nors vilčių rasti ją kurs nors nuklydusią, bet gyvą vilties kaip ir nebėra.
O Rimantas dabar jau irgi miręs - prasidėjus tyrimui dėl moters dingimo ir praėjus kelioms dienoms po apklausos policijoje, Rimantas pasikorė savo namuose. Tai sukėlė įvairių spėliojimų.
Kamavo baimė ar sąžinė?
Ukmergės komisariato viršininko pavaduotojas Rolandas Kiškis pripažino, jog vyriškio, kuris paskutinis galėjo matyti dingusiąją gyvą, savižudybė sukėlė įvairių minčių. Tačiau pareigūnai kol kas nesiima spręsti, kas nutiko tarp Zitos ir Rimanto. Jie atkakliai ieško dingusios moters - gyvos arba jos palaikų. Pasitelkus policijos kinologus ir Rukloje (Jonavos raj.) dislokuoto Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko karius, šukuota visa apylinkė, kurioje, kaip manoma, moteris galėjo dingti.
Tačiau jokių rezultatų nepasiekta iki šiol. Paieškas labai sunkina ir pati vietovė - joje daug kalvų ir lomelių, tankiai sužėlusių krūmynų, senų apleistų sodybų liekanų, vandens sklidinų daubų ar užpelkėjusių tvenkinių, nenaudojamų šulinių. Net ir nelaimingo atsitikimo metu žmogui prapulti čia vieni juokai. Tyčinio nusikaltimo atveju paslėpti lavonui - begalės įvairiausių vietelių, kur net gali ir nepagalvoti dirstelėti. Tačiau patvirtinti vienokią ar kitokią Zitos mirties versiją bus galima tik radus jos kūną ir atlikus ekspertizę.
Netikėta vyriškio savižudybė taip pat gali būti laikoma itin dviprasmišku žingsniu. Pasak pareigūnų, tai dar neįrodymas, kad jis - galimas žudikas ir aukos lavono slėpėjas. Nors tokių minčių, ko gero, turi ne vienas vietos gyventojas.
J. Čedrauskienė prisipažino sutikusi Rimantą praėjus kelioms dienoms po dukros dingimo ir jį apšaukusi, klaususi, kur jis padėjęs Zitą. Tačiau senutė teigė taip pasielgusi dėl nervinio išsekimo, o ne dėl to, kad tuo tikrai būtų įsitikinusi. Iki šiol seniūnijoje Rimantas buvo žinomas kaip išgerti mėgstantis, tačiau nepiktybiškas, ramus ir paprastas žmogus. Jo savižudybę galėjo nulemti ir kilusios kalbos, ir apklausos policijoje. Vyriškis galėjo išsigąsti, jog bus apkaltintas dėl buvusios svainės dingimo. Tačiau žinoma, galėjo taip pasielgti ir slegiamas padaryto pikto.
Taip pat manoma, jog norėdama kuo greičiau pasiekti namus Zita nelaukė, kol girtas draugužis išsipagirios tiek, kad galėtų ją parvežti atgal, o nutarė viena įveikti tuos keliolika kilometrų iki namų. Išgėrusiai, silpnai teapsivilkusiai moteriai, vienai naktį brendančiai per laukus, galėjo nutikti bet kas.
Spendžiamas vaikų likimas
Viena likusi su trimis nepilnamečiais anūkais J.Čedrauskienė sako nebežinanti, ko griebtis. Vaikams priklauso socialinės išmokos, tačiau močiutė pinigų negali paimti - tokią teisę turėjo tik jų motina. Tiesa, kelis kartus pinigų ėjo ir J. Čedrauskienė, bet tuomet Z. Valiaugienė jai buvo parašiusi įgaliojimą.
Pasak Želvos seniūno Kęstučio Mikalajūno, šiuo metu kaip tik skubiai sprendžiama, kaip pasielgti su dingusiosios vaikais. Galvojama, jog juos reikėtų atiduoti močiutės globai - kai bus sutvarkyti visi reikiami biurokratiniai reikalai, ji galės gauti vaikams skiriamus pinigus. Taip pat kažkuris iš vaikų galėtų gyventi pas giminaičius. Tačiau kur nori gyventi, savo nuomonę turės pareikšti ir patys Zitos vaikai.
Ieškomas ne vienas žmogus
Pastaruoju metu tai ne pirmas įvykis, kai Ukmergės rajone ieškoma dingusio žmogaus. Praėjus lygiai 10 dienų po Z. Valiaugienės dingimo, sausio 12-ąją prapuolė ir Siesikų seniūnijos Miliūnų kaime gyvenusi 38 metų Lidija Bagdonienė. Išgerti mėgusi 5 vaikus auginanti motina vakare su drauge išėjo iš namų ir nebegrįžo. Moterys tamsoje pasimetė viena nuo kitos - bičiulė laimingai pasiekė namus, o L. Bagdonienė prapuolė. Iki šiol jos paieškos nedavė jokių rezultatų. Policija ir kariai, kaip ir Z.Valiaugienės atveju, šukavo apylinkes, trečiadienį dingusiosios palaikų ieškota netoliese esančiuose vandens telkiniuose, iš kai kurių išleidus vandenį, kitus maišant specialiais kabliais. Ketvirtadienį pasitelkti narai, tačiau kol kas visos paieškos bergždžios.
Iki šiol niekaip nesiseka rasti ir dar vienos be žinios dingusios Želvos seniūnijos gyventojos. Seniūnas K. Mikalajūnas papasakojo, jog sunkia liga sirgusi moteris prieš keletą mėnesių išėjo iš namų ir nebegrįžo. Artimieji iki šiol apie ją neturi jokių žinių. Ši jau vyresnio amžiaus seniūnijos gyventoja savo giminaičiams nesykį yra sakiusi, jog nenori būti našta, todėl beveik neabejojama, jog moteris mirtį pasirinko pati. Tačiau jos palaikų kol kas nepavyksta rasti.
