Romano KAKO ir Vladimiro SISIO fotoreportažas
Ech, kaip mes anksčiau keliaudavome! Būdavo, rieda autobusas tėviškės keleliais ir visi keleiviai laukia, kol šaunusis vairuotojas stabtels prie kokio pakelės gojelio ir pasigirs komanda: "Berniukai į kairę, mergaitės į dešinę!" Ir žmonės klusniai tursendavo keliolika metrų į šalikelę: vyrai stengdavosi atsistoti už kokios storakamienės pušies, o moteriškaitės taikydavo atsitūpti už plačiašakės eglaitės. Didžiojo gamtos reikalo prispausti rankoje nešdavosi vos dvi kapeikas tekainavusį laikraštį, kuriuo noriai dalindavosi ir su kaimynais. Ir visiems buvo smagu, ir visiems užteko vietos miške...
Tačiau pradėjus tiesti pirmuosius greitkelius atsirado ir pirmosios poilsio aikštelės, kurių centre nepakeičiamu atributu tapo šiukšlių perpildytos dėžės, šalia kurių riogsojo būtinai kažkieno sulaužyti suolai, o pakraštyje "veidu į mišką gręžėsi pasakų trobelės". Deja, nuo jų sklido tokie kvapai, kad tik drąsiausi arba dievobaimingiausi keleiviai išdrįsdavo praverti šiaip jau nebeužsidarančias šių namelių duris, o dauguma ir toliau "minavo" tualetų aplinką ir aikštelių pakraščius.
Atkūrus šalies nepriklausomybę, beveik visas poilsio aikšteles netrukus "okupavo" barai, kavinės ir degalinės, kurie tualetus įsirengė iškilusių pastatų viduje ar surentė tam specialius namelius su patikimais užraktais. Nors atsakingi Kelių direkcijos pareigūnai iki šiol teigia, kad pasirašydami žemės nuomos sutartis visi naujųjų objektų savininkai pasižadėjo, jog keliauninkai bus siusinami ir kakinami nemokamai, tačiau šio pažado laikosi tik degalinių šeimininkai. Degalinėse įrengti tikrai ganėtinai tvarkingi nemokami tualetai. Baruose ir kavinėse dykai gamtinius reikalus gali atlikti tik klientai, kurie užsisako bent puodelį kavos. Visi kiti privalo susimokėti nuo 50 centų iki lito mokestį. Vienas atostogauti į pajūrį susiruošęs pažįstamas vilnietis, kuriam po audringų išleistuvių su bendradarbiais visiškai sutriko viduriai, tikino, kad po to, kai buvo priverstas išgerti 4 puodelius kavos, 3 - arbatos ir dar sulčių, netoli Klaipėdos esančiame bare atikeršijo: užsisakė 20 litų kainuojantį kepsnį ir pažadėjęs susimokėti, kai sugrįš iš tualeto, eilinį kartą komfortiškai išsituštinęs gėdingai paspruko kartu išsiveždamas ir raktelį nuo išganingojo kambarėlio. Nuo to laiko mano pažįstamas niekuomet į kelionę nesileidžia be vaistų nuo viduriavimo, o barų šeimininkai visuomet už užsisakytą maistą ar gėrimus reikalauja atsiskaityti iš anksto.
Todėl mus labai nustebino simpatiškos barmenės iš pušynėlyje netoli Bačkonių pasiklydusios kavinės gestas, kai ji, paklausta, kur yra tualetas, paslaugiai ištiesė raktelį ir paaiškino, kad reikia paėjėti į kairę iki už keliolikos metrų esančio namelio. Ant pastarojo durų kabėjo skelbimas, jog nemokamai juo naudotis gali tik kavinės klientai, o visiems kitiems reikia mokėti po litą. Ieškoti kitos vietos jau buvo per vėlu, todėl atsirakinę kabiną įsitikinome, kad tai tikrai komfortiška ir švari vieta. Kai sugrįžome į barą grąžinti rakto, barmenė vis taip pat kerinčiai besišypsodama ištiesė kvitelį ir paėmė užmokestį. Tiesa, pasivaikščiojus po kavinės teritoriją paaiškėjo, kad jei būtume pasukę į dešinę, nusilengvinti būtume galėję ir nemokamai - gilėliau miške geltonavo pasakų namelis be vištos kojelių, apie kurio paskirtį liudijo jau už kelių metrų jaučiamas specifinis kvapas. Matyt, šis statinys skirtas lankytojams, turintiems stiprią slogą.
Pastaruoju metu gerokai pagausėjo automobilistų, mažuosius gamtinius reikalus atliekančių tiesiog šalia savo automobilių. Kai kurie "krūti" vyriškiai čiurena į šalikelę net patingėję savo pasididžiavimą pridengti bent pravertomis automobilio durelėmis. Atsitiktinai sutiktas kelių eismo patrulis patvirtino, kad kol kas jie tokių viešosios tvarkos pažeidėjų nebaudžia, nes paprastai šie tvirtina, jog tik kvėpavo grynu oru, o jų kaltės įrodymai pernelyg greit susigeria į gruntą. Patrulio kolega buvo atviresnis, teigdamas, jog ką gali nuplėšti iš tokio pažeidėjo, jei šie neturi net pusličio susimokėti už tualetą. Vis dėlto policininkai tikisi atsigriebti žiemą, kai į šalikelės pusnis paleista srovelė paliks ryškias geltonos spalvos išgraužas. Baudų tikimasi surinkti nemažai, juo labiau kad daugelis miškų nuo kelių jau atitveriami tinklo tvoromis, neva turinčiomis sulaikyti žvėris. Iš tikro tai dėl to, kad būtų išgelbėti nuo šlapimo džiūstantys medžiai.
Nors Kelių direkcijos pareigūnai tikino, kad pasukus pagal kelių ženklų "WC" nuorodas keliautojai būtinai aptiks nemokamą tualetą, tačiau įsitikinome, kad dažniausiai jos atveda į tuos pačius barus ir kavines. Tik kai kuriuose aikštelėse dar išlikę sovietiniai reliktai, kuriems jau seniai laikas į Grūto parko ekspoziciją. Kad ir šaltinėliu garsioje poilsio aikštelėje prie Abromiškių dar tebeegzistuoja du visai neseniai nubaltinti anų laikų tualetai: vienas - ant kalnelio, o kitas - žemumėlėje, kitoje greitkelio pusėje, tačiau nė į vieną iš jų nepasiraitojęs kelnių neužeisi. O ir tūptis ties betone iškalta skyle nepatartina, nes fekalijos jau kone veržiasi per viršų. Norėjome jau suabejoti regioninių kelių tvarkytojų tvirtinimais, kad šie tualetai valomi periodiškai, kol pagaliau suvokėme, kad delsiama specialiai, saugant šalies kultūrinį paveldą. Matyt, tikimasi, kad vis gausėjantys turistai iš Vakarų bus sužavėti tokios ekstremalios egzotikos ir noriai paklos už vizitus į panašius tualetus jau ne po vieną litą, o mažiausiai po eurą!
