Sigitas STASAITIS
Jei ne kalinčio iki gyvos galvos Vlado Belecko godumas, šiomis dienomis garsus kunigas, poetas bei Kauno garbės pilietis Ričardas Mikutavičius (1935-1998 m.) būtų šventęs savo kunigystės penkiasdešimtmetį. Vietoj to netrukus pažymėsime žmogžudystės 10 metų sukaktį.
10 metų rinkusi žinias, "Akistata" atskleidžia slaptas operacijų detales - kodėl pareigūnai nepažino nuskandinto kunigo kūno, kodėl ieškant dingusių paveikslų tyčia buvo paleistas pagrindinis įtariamasis V. Beleckas, o po to jam į kamerą buvo įneštas telefonas. Skaitytojai sužinos ne tik daugiau įdomių smulkmenų, bet ir kokie jie - garsiojo kunigo žudikai.
Anot gandų - kunigas pabėgo
R. Mikutavičius dingo 1998-ųjų vasarą. Gavęs apsiūlymą pirkti antikvarinę XIV amžiaus lovą, kolekcininkas neatsispyrė pagundai įsigyti tokį unikalų daiktą. Nežinodamas, kad lenda į spąstus, birželio 30-ąją kunigas išėjo į susitikimą su paslaptingu pardavėju ir dingo be žinios.
Tuščiame Ričardo bute radę tik tuščius paveikslų rėmus, pražuvėlio artimieji iškart sunerimo, kad nutikę kažkas baisaus. Tik žmonės dar turėjo viltį, kad R. Mikutavičius galbūt pagrobtas. Jo sesuo Liucija Kolaitienė iš brolio buto Kaune, Laisvės alėjos 9-ajame name (priešais patį Kauno vyriausiąjį policijos komisariatą) nesitraukdama net 40 parų budėjo prie telefono, laukdama pagrobėjų skambučio.
Gavę pražuvėlio artimųjų pareiškimą, policininkai neskubėjo daryti išvadų. Pareigūnus iš patikimų šaltinių pasiekė gandai, jog kunigas nutarė savo kolekciją parduoti užjūryje, todėl paskubomis ją susirinko ir emigravo. Išvis gandai šioje paslaptingoje istorijoje užima labai svarbią vietą. Tik dabar, po dešimtmečio, krenta į akis, jog gandai pasklisdavo tokie, kad nusikaltėliams reikiamu momentu kriminalistai pasuktų klaidingu keliu.
Atrodė neįtikėtina, kad nusikaltėliai ryžtųsi žudyti šalyje žinomą kunigą ir poetą, o jei pagrobė - seniai būtų atsiuntę išpirkos reikalavimus. Vogti kad ir brangią, bet unikalią senovinę kolekciją, atrodytų, irgi beprasmiška - didelė rizika įkliūti vos ėmus jai ieškoti pirkėjo. Beje, būtent taip vėliau ir nutiko.
Turtą kaupė nuo mažumės
Vos pirmosiomis 1998-ųjų liepos dienomis visuomenę pasiekė žinia apie dingusį R. Mikutavičių ir jo kolekciją, žinomas kaunietis kolekcininkas, antikvarinio salono "Mona Liza" savininkas Vladas Šimkus tą pačią dieną pareigūnams pareiškė žinąs, kas prie to reikalo prikišęs nagus. Anot V. Šimkaus, tai Kaune prasta reputacija garsėjantis verteiva ir spekuliantas Vladas Beleckas. V. Šimkus neturėjo jokių įrodymų, tik kartojo, jog V. Beleckas gerai pažįstamas tarp kolekcininkų ne kaip kolega, o lengvo uždarbio mėgėjas, teistas sukčius bei nedoras verteiva.
Pareigūnai apie V. Belecką surinko informaciją. Iš tikro šio piliečio biografija nekėlė pasitikėjimo.
Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, apsistojusio Raudonosios armijos kariškio ir lietuvės sūnus Vladas Beleckas vaikystėje buvo Vladimiras Stupakovas. Stupke pravardžiuotas vaikas augo švelnus, mėgo žaisti su mergaitėmis, tačiau buvo nekvailas ir apsukrus.
V. Stupakovui ūgtelėjus, išryškėjo jo verslininko gyslelė. Už atlygį Stupkė senutėms sukasdavo lysves, priskaldydavo malkų. Sulaukęs pilnametystės V. Stupakovas oficialiai įsiformino keleto vienišų senučių globą ir stebėtinai greitai nusipirko automobilį. Visa gatvė žavėjos, kaip sekmadieniais V. Stupakovas savo mašina į cerkvę ar bažnyčią vežiodavo globotines. Kai jos palikdavo šį pasaulį, Vladimiras paveldėdavo testamentu užrašytą globotinių turtą.
Briliantą pakeitė stikleliu
Žemuosiuose Šančiuose gyveno nemažai sovietinių karininkų našlių. Kai kurių jų vyrai per karą Vokietijoje prisigrobė įdomių trofėjų, senovinių meno dirbinių. Jais susidomėjęs V. Stupakovas ėmė prekiauti senienomis ir sukaupė gražaus pinigo.
Dar labiau V. Stupakovas praturtėjo vedęs už save gerokai vyresnę prekybininkę Oną Daujotienę. Kaimynai kalbėjo, kad Vladimiras moteriai pasipiršo iš išskaičiavimo - sovietmečiu kai kurie prekybininkai susikombinuodavo milžiniškas nelegalias pajamas. O. Daujotienė, be pelningo darbo, irgi mėgo senienas, jas kaupė.
Taigi devintojo dešimtmečio pradžioje V. Stupakovas jau turėjo kelis paveldėtus namus ir vilą Jūrmaloje, nemenką senovinę kolekciją, nemažai santaupų. Tačiau 1983 metais spekulianto turtėjimą sustabdė teisėtvarka: V. Stupakovas buvo nuteistas už stambaus masto apgavystę - brilianto vagystę.
Sužinojęs, kad viena moteris pardavinėja nuostabų carinį per 20 karatų svorio briliantą, V. Stupakovas nuvyko į "žvalgybą". Gerai apžiūrėjęs brangenybę, jis vėliau meistrams užsakė stiklinę brilianto kopiją. Antrą kartą atvykęs derėtis Vladimiras moterį apmulkino - esą tikras briliantas, palaikytas prie lempos, ją užgesinus, tamsoje turi kelias sekundes švytėti. Kol apgavystės neįtarianti moteris kelis kartus degiojo ir gesino šviesą, V. Stupakovas tamsoje brangakmenį mikliai pakeitė beverčiu stikliūkščiu. Kai moteris pastebėjo apgavystę, sukčius jau buvo išvykęs neva atsivežti 25 tūkstančių rublių - tais laikais milžiniškos sumos.
Milicija surado pas vagies draugą paslėptą briliantą. Sukčius buvo nuteistas kalėti 5 metus ir džiaugėsi, kad išvengė turto konfiskacijos. Maždaug po dvejų Pravieniškėse praleistų metų kalinys buvo amnestuotas.
Suimtasis kaltę vertė kitiems
Atsėdėjęs V. Stupakovas pakeitė pavardę. Nors gyvenimo pamokytas "naujas žmogus" Vladas Beleckas tapo atsargesnis, tačiau nei gyvenimo būdo, nei įpročių nekeitė. Todėl dingus R. Mikutavičiui ir jo kolekcijai, V. Šimkus policininkams pirštu ir bedė į V. Belecką.
Įtariamasis buvo suimtas 1998-ųjų liepos 3-iąją Kaune, kavinėje. Tuo metu jis telefonu kalbėjo su viena žurnaliste, kuriai dėstė savo gudrias versijas apie R. Mikutavičiaus dingimą.
"Ką jūs, pareigūnai, aš Ričardo nei žudžiau, nei apiplėšiau. Mes su R. Mikutavičium buvome seni draugai, - gestikuliuodamas jam būdingais plastiškais rankų judesiais tardomas tą pačią giesmelę traukė V. Beleckas. - Jūs patį V. Šimkų patikrinkite, tai jis pagrobė kunigo paveikslus, o kaltę verčia ant manęs!"
Kratos įtariamojo bei jo artimųjų namuose nedavė jokių rezultatų, nė menkiausio kabliuko. Tardytojai V. Belecką mėgino ir įbauginti, ir gudriai apmauti - niekas nepadėjo.
Po kelių savaičių policiją pasiekė gandas, kad R. Mikutavičiaus kolekcija gali būti paslėpta pas patį V. Šimkų.
1998-ųjų rugpjūčio 1-ąją V. Šimkus buvo sulaikytas Vilniaus oro uoste. Atvežtas ištardyti į Kauną ir išgirdęs, kuo įtariamas, 61 metų vyras patyrė infarktą - buvo skubiai išgabentas į Kardiologijos kliniką. Tačiau nepavyko rasti nė vieno įkalčio prieš V. Šimkų, nė vieno verslininko nesąžiningumo įrodymo.
Sklandė prieštaringi gandai
Tad netrukus tyrimas užstrigo aklavietėje. Viskas, ką sužinodavo policijos operatyviniai darbuotojai, buvo nauji gandai. Kažkas itin sumaniai sugebėjo už nosies vedžioti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių pareigūnus bei žurnalistus. 1998-ųjų rudenį Rusijos informacinės agentūros RIA ir "Interfaks" išplatino pranešimus, kad kažkokie asmenys įvairiuose Rusijos miestuose pardavinėja dingusias kunigo vertybes. Dar po kelių savaičių Generalinę prokuratūrą pasiekė žinios, kuriomis pareigūnai vėl patikėjo - R. Mikutavičius pastebėtas gyvas ir sveikas vaikštantis užsienyje. Policiją pasietė ir trečia "antis": esą ne visus paveikslus R. Mikutavičius įsigijo sąžiningai, todėl neva pakliuvo į bažnyčios vadovų nemalonę, susipyko su kunigu N. ir spruko.
Neturėdami ko daugiau griebtis, pareigūnai sukūrė operatyvinę kombinaciją - manipuliuoti informacija ir stebėti įtariamųjų reakcijas. V. Beleckui buvo tyčia pasakyta, kad kolekcininkas V. Šimkus paleidžiamas. Vladas naujieną sutiko neparodydamas emocijų. Visai kitaip reagavo V. Šimkus, kuriam irgi buvo tyčia pasakyta, kad 1999-ųjų sausio 5-ąją V. Beleckas paleistas iš izoliatoriaus. "Siaubas, dabar Vladas už tai, ką apie jį papasakojau kriminalistams, mane tikrai užmuš! Tas tai nedovanos!" - vėl už širdies stvėrėsi kaunietis.
Jau nebesužinosime, ar kolekcininko baimė buvo pagrįsta, ar V. Beleckas iš tikro ruošėsi jam keršyti, nes 1999 metų sausį V. Šimkus po eilinio infarkto mirė.
Mėgino klaidinti pareigūnus
Atgavęs laisvę V. Beleckas ne tik nesislėpė, bet spaudai dalino interviu. Vladas nevengė užsukti pas jį tardžiusį tuometį VSD Kauno apygardos skyriaus viršininką Olegą Travkiną, kurį irgi kiek įmanydamas mėgino klaidinti. Vladas atnešdavo kokį nors savo "nekaltumo įrodymą" - skulptūrėlę ar malachito dėžutę - ir meluodavo, jog tai esanti R. Mikutavičiaus nuosavybė. "Paimkite saugoti šitą daikčiuką, kurį Rička man paliko kaip užstatą. Mes su Ričardu buvome labai artimi. Užeidavau pas jį kada panorėjęs, kartais net naktį. Keitėmės eksponatais, skolindavome vienas kitam, padėdavome", - suokė V. Beleckas.
1999-ųjų vasario 1-ąją V. Beleckas paskambino į prokuratūrą ir paskundė, kad Kaune, A. Mickevičiaus gatvėje esančiame antikvariate, pastebėjęs paveikslą "Moteris prie žiburio" iš dingusios R. Mikutavičiaus kolekcijos. Tikrinti pranešimo nulėkę prokurorai spjaudėsi. Pirma, paveikslas pasirodė besąs menkavertis, dailininko mėgėjo sukurtas kūrinys, kuris niekada nepriklausė R. Mikutavičiui. V. Beleckas negalėjo to nežinoti.
Vladas buvo slapta sekamas, tačiau jis tai jautė, labai saugojosi, todėl nei ši priemonė, nei pirmoji krata įtariamojo namuose irgi nedavė jokių rezultatų.
Patikėjo tapsią turtuoliais
Aklavietėje užstrigęs tyrimas pajudėjo tik beveik po metų kai žurnalistas Vilius Kavaliauskas pranešė pareigūnams, jog jam Rolandas Beleckas siūlo pirkti iš R. Mikutavičiaus buto pavogtą ordiną. Pirkėju apsimetę VSD pareigūnai sulaikė V. Belecko sūnėną Rolandą su įkalčiu - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio III laipsnio ordinu. Įkliuvėlis greitai palūžo ir parašė atvirą prisipažinimą.
Pagaliau tapo aišku, kas nutiko R. Mikutavičiui ir kad amžiną atilsį kolekcininkas V. Šimkus buvo visiškai teisus. Draugu apsimetusiam V. Beleckui iš tikro rūpėjo tik kunigo kolekcija. Tam, kad galėtų ją pagrobti, Vladas subūrė nusikaltėlių gaują.
Trys jauni vyrai - Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis bei Valdas Puodžiūnas - susiviliojo vadeivos pažadu lengvai praturtėti. Šiaulietis Valdas buvo senas V. Belecko pažįstamas ir favoritas. Tėvų ir artimųjų vaikystėje pamesti, Ivanas su Artūru užaugo Vilniaus ir Kauno globos namuose. Abu stengėsi prasimušti gyvenime, nuo vaikystės nesibaidė jokio darbo, kol suprato, kad lenkdamas nugarą, pernelyg pasiturinčiai negyvensi. Tada ryžtingi bičiuliai susigundė greitais uždarbiais, už kuriuos persekioja policija. Prieš pakliūdami V. Belecko įtakon, visi trys buvo teisti už smulkius nusikaltimus.
Kai V. Beleckas sėbrams pažadėjo, kad per porą mėnesių jie turės po pusę milijono litų, vyrai nedvejodami sutiko padaryti bet ką. 1998-ųjų sausį gaujos vadas V. Beleckas paskyrė pirmą operaciją.
Kitame numeryje skaitykite: Prieš nužudydama kunigą, V. Belecko gauja apvogė jo butą ir kitą Kauno kolekcininką. R. Mikutavičius į vandenį buvo įmestas dar gyvas. Kodėl pareigūnai pagrindiniam įtariamajam buvo leidę pabėgti, o paskui į kamerą įnešė telefoną? Aptikę Vokietijoje parduodamus vogtus paveikslus, kriminalistai prarado didžiulę sumą pinigų.
