Sigitas STASAITIS
Šį pavasarį Šiaulių pakraštyje buvo rastas suiręs nežinomo vyro lavonas. Du mėnesius šulinyje pragulėjęs kūnas buvo neatpažįstamas ne tik iš veido, bet ir iš pirštų atspaudų. Atrodė, būtų visai neblogai, jei pavyks bent išsiaiškinti nužudytojo asmenybę. Šiaulių miesto VPK kriminalistai, atrodytų, padarė stebuklą - po dviejų parų (!) prokurorams įteikė surakintą įtariamąjį R. Bilių bei jo rašytą prisipažinimą. Šiandien R. Bilius jau kalinys, anapus grotų palikęs du verkiančius sūnelius.
Varlių karalystėje
Saulėtą gegužės popietę pirmaklasiai šiauliečiai Justas ir Arnoldas su pora metų vyresne Ieva išsiruošė pavarlinėti. Vaikai patraukė Zoknių rajono link, ėjo miesto pakraščiu pro pelkę tyrinėdami varles, driežus bei kitokias tik mažiams įdomias šlykštynes.
Pelkės pakraštyje, netoli geležinkelio sankasos, pradinukai pastebėjo didžiulį šiluminės trasos šulinį su keturiomis angomis, trys kurių buvo užstumtos masyviais gelžbetonio dangčiais. Berniūkščiai nebūtų berniūkščiai, jei nebūtų išmąstę bent vieną dangtį nustumti - gal šulinio dugne rupūžių ir kitokių šliužų karalystė? Šiaip ne taip įveikę dangtį varlinėtojai šulinyje tikrai pamatė didžiulį neregėtą padarą, nuo kurio sklido nemaloni pūvančios mėsos smarvė. Įsižiūrėję pradinukai pašiurpo atpažinę aukštyn kojomis plūduriuojantį žmogaus lavoną ir nukūrė namo viską skubiai papasakoti tėvams. Taip šių metų gegužės 1 dieną Šiaulių miesto VPK budėtojas užregistravo pranešimą, jog šiluminės trasos šulinyje rastas pagyvenusio vyro lavonas.
Prie šulinio atvykę Šiaulių kriminalistai visai neapsidžiaugė: lavonas šulinyje buvo pragulėjęs mažiausiai porą mėnesių, tad labai suiręs. Savižudybės versija iš karto atpuolė - žemyn galva į šulinį šokdamas savižudis niekaip nebūtų sugebėjęs ant angos užsidengti dangčio. Teismo medicinos ekspertai irgi neigė savižudybės versija - rastojo vyro kaktoje pramušta skylė, sulaužytas žandikaulis, ant išlikusios odos - kraujosruvos. Šiaulių VPK Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus policininkai pradėjo kaip reta sunkų tyrimą: drabužių kišenėse - jokių dokumentų, vandenyje išmirkusi galva buvo netinkama fotografuoti atpažinimui. Net lavono pirštai buvo pernelyg suirę, kad būtų galima padaryti odos rašto atspaudus!
Atpažino nuomininką
Taigi pradėta nuo to, kad kriminalistai važinėjo po šimtatūkstantinį miestą klausinėdami, ar kas nepasigedo pagyvenusio, sprendžiant iš drabužių, kukliai gyvenusio vyro. Žinoma, daugiausia teirautasi Zoknių rajone, kur ir aplankė pirmoji sėkmė. Išgirdusi, jog policija ieško dingusio vyro, viena Radviliškio gatvėje gyvenanti pensininkė pareigūnams pranešė, jog šiemet kovo 4-ąją pražuvo jos nuomininkas - 1950 metais gimęs Antanas Vitauskas. Senutė iš batų bei drabužių liekanų pražuvėlį atpažino, tačiau tegalėjo pasakyti labai nedaug: Antanas pas ją buvo apsigyvenęs labai neseniai, neturėjo darbo, vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, neretai rankiodavo spalvotuosius metalus ir tempdavo į supirktuvę.
"Tankistai" ir "lakūnai"
Nustačius pražuvėlio asmenybę laukė dar sunkesnė užduotis - išsiaiškinti, kas jį užmušė ir įmetė į šulinį. Šįsyk operatyvininkai daugiausia šniukštinėjo kriminogeniniu požiūriu "karščiausiuose" Zoknių taškuose, ypač daug laiko praleido "tankistų ir lakūnų" bendrabutyje, apie kurį verta papasakoti atskirai.
Iš Šiaulių Zoknių oro uosto išsikrausčius rusų karo lakūnams, vieną griūvantį penkiaaukštį savavališkai užėmė Šiaulių benamiai "tankistai" ir "lakūnai". Tankistais jie pravardžiuojami už tai, kad dauguma knisasi po šiukšlių konteinerius, kuriuos meiliai vadina tankais. Lakūnai jie dėl to, kad viską, ką tik uždirba, iš karto pralaka. Nors kai kas iš "tankistų" bei "lakūnų" pažinojo nužudytąjį A. Vitauską, tačiau nieko apie nusikaltimą pasakyti negalėjo. Operatyvininkams tik pavyko sužinoti, kad kovo 4-ąją A. Vitauskas pastebėtas stovintis prie parduotuvės ir besišnekantis su apyjauniu tame pačiame rajone gyvenančiu vyru pravarde Rimšė.
Tuomet žmogžudystės tyrimui vadovavęs SNTS komisaras inspektorius D. Petrauskas prisiminė kitą įvykį, kuris padėjo rasti įtariamąjį. Šiemet balandį "tankistų ir lakūnų" bendrabutyje rastas negyvas 34 metų G. Alijošius, pravarde Alyva, perdurta širdimi. Trumpam sulaikyta jo žmona, kitados buvusi garsi sportininkė, verkšleno, kad bendrabutyje su ja susipykęs Alyva nusidūrė pats, tačiau "jo brolis Rimšė tuo nepatikės ir man žiauriai atkeršys".
Neturėdami kitų įtariamųjų kriminalistai nuodugniai pasidomėjo Rimšės asmenybe. Kuo daugiau turėjo žinių apie Rimšę, tuo labiau troško pabendrauti su juo pačiu. Tuoj pamatysime, kaip sekliai buvo apdovanoti už atkaklumą.
Peilininkas mėgėjas
Pasirodo, jog paslaptingasis Rimšė - šiaulietis Rimantas Bilius (29 m.). Ūmaus būdo mėgėjas pasidarbuoti peiliu. 1994-aisiais Rimšė Šiauliuose, viename iš Architektų gatvės butų, gyvuliams skersti skirtą durklą panaudojo pagal tiesioginę šio šaltojo ginklo paskirtį - 34 metų moteriai subadė pilvą bei nugarą. Užpultoji išgyveno, tad už tyčinį sunkų sužalojimą R. Bilius kalėjo tik keletą metų. Grįžęs laisvėn apsigyveno pas sugyventinę, daugiausia vertėsi rinkdamas spalvotąjį metalą.
Jau antrąją nusikaltimo tyrimo dieną - gegužės 3-iąją - R. Bilius buvo sulaikytas. Ilgai nesispyriojęs jis parašė atvirą prisipažinimą. Pasirodo, kovo 3-iąją Rimšė sutiko savo pažįstamą A. Vitauską, kuriam davė 5 litus, kad nupirktų išgerti. Kiek apspangę bičiuliai susiruošė rinkti metalo, tačiau A. Vitauskas sunervino R. Bilių, nes porą kartų pareiškė, jog esąs pernelyg pavargęs dirbti, tad grįžtąs namo. To užteko, kad Rimšė įnirštų. Tądien peilio jis neturėjo, tad A. Vitauską kone pusvalandį mušė, spardė, ant jo nugriuvusio šokinėjo. Po to kūną paslėpė - įmetė į šiluminės trasos šulinį ir užstūmė dangtį.
Speciali psichiatrų komisija R. Bilių pripažino esant normalios psichikos, tik su polinkiu į psichopatiją - nesugebėjimą susivaldyti. Rimšės sugyventinė į teismą buvo atsivedusi du Rimanto pradinio mokyklinio amžiaus sūnus. Berniukai liūdnai žvelgė į teismo narve užrakintą tėvelį, be kurio dabar augs ištisus 8 metus.
