Sigitas STASAITIS
"Akistatos" korespondentas dalyvavo unikalioje ekspedicijoje, kokioje dar nedalyvavo nė vienas nė vieno Lietuvos laikraščio ar televizijos korespondentas. Žurnalistas su akvalangu apžiūrėjo Baltijos dugną ties Palangos tiltu ir išsiaiškino, ką juo vaikščiodami poilsiautojai tyčia ar netyčia išmeta į vandenį. Prieš atsisveikindamas su jūra beveik kiekvienas poilsiautojas nuo tilto meta monetą, kad kitais metais likimas dar kartą atvestų į Palangą. Pagaliau pavyko nežvilgčiojant į svetimą piniginę sužinoti, už kiekgi lietuvis nori papirkti likimą!
Vakare - telefono skambutis. Pažįstamas klaipėdiečio Aleksandro balsas:
- Sigi, gal nori prisidėti prie mūsų ekspedicijos? Rytoj Palangoje neriam į jūrą. Atvyk prie prekybos centro.
Povandeninis nardymas jau senokai tapęs mano hobiu, keliančiu šiurpą ne vienam bičiuliui. Tačiau ką tie sausumos žiurkės supranta apie povandeninę romantiką? Iš pat ryto čiumpu oro balioną, į didžiulę rankinę bruku hidrokostiumą, reduktorių, manometrus, plaukmenis - daiktų pilna automobilio bagažinė. Ir visu greičiu - į Palangą.
Kurortas dar pilnas poilsiautojų, besimėgaujančių paskutiniais saulės spinduliais, o narų kompanija jau mindžikuoja tylioje nuošalioje gatvelėje. Ekspedicijos kapitonas palangiškis Algis prie savo seno japoniško visureigio prikabina priekabą su didžiule jūrine valtim. Į ją sumetę visą nardymo įrangą sėdame į Algio mašiną. Jis užveda variklį ir pajudame jūros link.
Prieš porą savaičių nardydamas netoli Palangos tilto Algis aptiko kelis minosvaidžio sviedinius, kuriuos apžiūrėję minuotojai nutarė nerizikuoti judinti - susprogdino ten pat, dugne. Taigi mūsų ekspedicija dar kartą apžiūrės dugną prie Palangos tilto - ar nėra daugiau nuo karo užsilikusių kokių pavojingų šlykštynių.
Visureigis pasuka dešiniau tilto į vieno Palangos pliažų pakraštį, tačiau kelią pastoja šviežiai suręsta tvora. Paklibinę spyną pasukame kitu keliu, tačiau ir ten tenka laviruoti tarp užtvarų - sklypelius privatizavę apsukruoliai nenori, kad pro šalį, net per neprivatizuotą kalią, pravažiuotų žvejai ar tokie kaip mes, nardytojai.
Šiaip ne taip privažiuojame prie jūros. Visureigį patraukiame už pliažo ribos, o valtį stumiame į vandenį. Algis užveda variklį ir smagiai taškomi bangų purslų, artėdami prie tilto imame puškuodami spraustis į ankštus hidrokostiumus.
Hidrokostiumas - tamprus akytos gumos (neopreno) kostiumas, į kurį ne taip lengva įsibrukti, o įlindęs jautiesi gerokai suvaržytas. Tai - ne pats didžiausias nepatogumas. Dar reikia prisisegti apie 25 kilogramus sveriantį balioną su liemene, tuzino kilogramų švininį diržą. Nieko nuostabaus, kad sausumoje akvalangininkas vos paeina, o jei jis dar ir su plaukmenimis, tai labai rizikuoja griūti ir susižeisti.
Mūsų kapitonas inkarą išmeta gerokai atokiau nuo tilto, ir mes su visa sunkiąja amunicija šokame į gaiviai vėsų vandenį. Akimirksniu dingsta visas sunkumas ir nepatogumas, atrodo, kad plieninis balionas bei švininis diržas nieko nebesveria. Skeptikai dažnai šaiposi: vardan ko rizikuoti nardant, ką ten tokio pamatysi - nebent daug dumblo. O ko žmonės kopia į kalnus ar šokinėja su parašiutais? Po vandeniu visai kitas pasaulis, kitos spalvos, kiti garsai, kitas gyvenimas. Reikia pačiam kartą pabandyti panerti, tik tada suprasi.
Dugną pasiekiame labai greitai - prie tilto gylis vos 3-4 metrai. Neskubėdami imame tyrinėti jūros dugną, kuriame - vešliais dumbliais apžėlę akmenys, kur ne kur styro nesidavę išraunami senojo tilto mediniai poliai. Dugne stūkso prieš keletą metų į tiltą įsirėžusio Norvegų laivo inkaras. Juo jūreiviai bandė sustabdyti audros blaškomą laivą, tačiau rankos storio grandinė nutrūko. Po vandeniu inkaras atrodo labai įspūdingai (visi daiktai žvelgiant per nardymo kaukės stiklą atrodo trečdaliu didesni), ne vienas kolekcininkas už šį daiktą paklotų gražų pinigą, tačiau ištrauk šį tonas sveriantį, stipriai į akmenis įsikirtusį gelžgalį, kad gudrus.
Poroje su Aleksandru prineriame aikštelę už tilto, kurią akvalangininkai juokais vadina lobynu - čia dugnas tirštai nusėtas monetomis. Mat tikima, jog įmetęs į jūrą monetą paperki likimą, kuris ir kitais metais atves į Palangą. O koks lietuvis gali nors kartą per vasarą, nors vienam savaitgaliui nenuvažiuoti į Palangą? Tai ir mėto žmonės pinigėlius, o mums - puiki proga pažvelgti, kas gi metama. Dugnas pilnas monetų, tačiau absoliuti dauguma - dviejų centų! Tik kas dvidešimta - penkių ar vieno cento moneta. Geltonų pinigėlių tematėme vos kelis, kažkas iš narų aptiko du litus - juos greičiausiai išmetė koks užsienietis. Taigi, ponai, ne pačius geriausius laikus gyvename, jei likimą norime taip pigiai papirkti.
Išsiaiškinę, kiek kainuoja likimas, neriame toliau tyrinėdami dugną. Greitai į krepšelį įsidedu mobiliojo ryšio telefoną, akinius nuo saulės, porą laikrodžių bei saują žvejų pamestų švino gabalų. Akivaizdu, jog visus šiuos daiktus netyčia pametė per turėklus persisvėrę poilsiautojai, tačiau yra ir keistas mintis keliančių radinių. Pavyzdžiui, kam ant tilto reikėjo neštis virtuvinį peilį? O gal tai paslėptas žmogžudystės įrankis?
Nesunku atspėti, kaip jūros dugne atsidūrė keli mūsų rasti žiedai. Matyt, meilė buvo netikra, mylimasis pabėgo, tad apgautoji tik švyst kavalieriaus dovaną į jūrą. Deja, auksinių žiedelių neradome nė vieno, nors Palangoje tikrai išyra ne viena santuoka, išblėsta ne viena meilė. Dugne rastieji centai parodė, jog mūsų žmonės racionalūs, ataušus meilei randa kur auksą panaudoti.
Iriamės toliau. Iš nuobodumo į krepšelį įsimetame vieną kitą monetą - namie suskaičiavau apie 5 litus. Nutarėme, jog prie Palangos tilto dugne guli monetų už kokį tūkstantį litų, tačiau nemanykite, jog apsimokėtų jas rinkti. Visų pirma, monetos išbarstytos labai dideliame plote, tad oras akvalangams kainuos tikrai daugiau nei surinktas lobis. Antra, ilgėliau vandenyje pagulėjusios monetos, kaip ir visi mūsų rastieji daiktai, nebetinkami naudoti - nors Baltija laikoma gėlo vandens jūra, čia visgi yra druskos, tad vandenyje korozija netrunka suėsti ir geležį, ir spalvotuosius metalus.
Ačiūdie, šįkart jokių minosvaidžių sviedinių nepastebėjome. Užtai išbaidėme kelias plekšnes bei visą pulką kažkokių į vėgėles panašių žuvų. Sako, jog tai nėgės. Praplaukė net vienas ešerys - gėlavandenės žuvys iš Nemuno sėkmingai pasiekia Palangą, sako, į kurorto žvejų tinklus kartais įsipainioja net lydeka.
Po pusantros valandos Aleksandras ženklais rodo, jog jo balione baigiasi oras, be to, jis sušalo, tad sukame atgal valties link. Dažniausiai žmonės klausia - kiek laiko galima kvėpuoti po vandeniu? Balione telpa keli tūkstančiai litrų smarkiai suspausto oro. Negiliai plaukiant jo gali užtekti dviem trims valandoms, o 40 metrų gylyje tą patį kiekį iškvėpuosi per keliolika minučių, nes naras įkvepia tokio spaudimo orą, koks ir vandens slėgis. Pavyzdžiui, 40 metrų gylyje vandens slėgis - 5 atmosferos (lengvojo automobilio padangoje - tik 2-3). Smalsiausieji labai domisi, kokie po vandeniu tyko pavojai. Skubu nuraminti - pavojų nėra jokių. Tiesa, akvalangininkas gali susisprogdinti plaučius, jei kartais iškildamas supanikuotų ir užmirštų iškvėpti. Jei nežinosi nardymo teorijos, tamsta gali likti kurčias, nes gali plyšti ausų būgneliai. Jei iš didelio gylio per greitai iškilsi, bus dar blogiau - susirgsi dekompresine arba narų liga. Na, ši keista liga, kai kapiliaruose užverda azoto burbuliukai, nebūtinai mirtina, kartais išgydoma, tik naras neretai lieka paralyžiuotas invalidas. Nardymas turi ir smagiųjų pusių: dideliame gylyje apima vadinamoji azoto narkozė, kurios veikiamas žmogus tampa linksmas ir kvailas lygiai kaip nuo alkoholio - šoka, skeryčiojasi, kalbasi su žuvimis. Blogiau, jei užsimano dainuoti, nes užsimiršęs išspjauna kandiklį su oro tiekimo žarnele... O rimtai kalbant, visi šie pavojai gresia tik į dideles jūrų gelmes nardantiems narams. Sekliose Lietuvos ežeruose ir pajūryje jų laukia nuostabus grožis ir įdomūs "lobiai".
