Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Panevėžietė Audronė Jakienė (39 m.), nusprendusi nebegrįžti į ramioje Trakų gatvelėje esantį nuomojamą butą, nes šalimais buvo žiauriai sužalota kirviu, vis dar negali susitaikyti su mintimi, jog neteko kairiosios rankos mažojo piršto. Ar medikų triūsas gelbstint dar vieną tos pačios rankos pirštą nenueis veltui ir ar jo taip pat nereikės amputuoti - parodys ateitis. Audronė nežino ir to, kiek dar poliklinikoje jai perrišinės galvos bei rankų žaizdas, tačiau jau visiškai aišku, kad dar ilgai turės ryšėti margaspalvę skarelę, nes dabar ji pakeitusi po galvos operacijos nukirptus vešlius ilgus plaukus.
Apie dešimt metų su sugyventiniu Ričardu gyvenanti moteris su priešais gyvenančiais kaimynais - Michailu Šerkšniovu bei jo sugyventine Jule Mažvyliene - beveik nebendravo. Pastaroji, kai būdavo blaivi, net nesisveikindavo ir tik išgėrusi imdavo ieškoti kompanijos. Audronė pasakojo, jog vasarą ji su Ričardu išsinešdavo į kiemą kėdes, stalą, nusipirkdavo alaus ir vaišindavosi kartu su kitais kaimynais. Kartais prie jų prisėsdavo ir Julė. Deja, moterų santykiai neperaugo į draugystę.
Kirviu per galvą
Vieną lapkričio pavakarę Audronė savo kaimynę Julę sutiko koridoriuje. Ši pasigyrė turinti gerų cigarečių su filtru ir pakvietė užeiti. Kaimynė buvo šiek tiek išgėrusi, matyt, todėl ir nusiteikusi svetingai. Julė nepasodino viešnios prie tuščio stalo - ištraukė butelį alaus. Susėdusios virtuvėje moterys vaišinosi, šnekėjosi. Po kiek laiko kitame kambaryje Audronė išgirdo šūkaujant vyriškį. Plėšdamas duris jis reikalavo išleisti. Julė paprašė Audronę sėdėti tyliai, neišsiduoti, jog čia esanti. Pasirodo, moteris kambaryje buvo uždariusi savo sugyventinį, kad tas niekur neišeitų. Tame pačiame bute gyveno ir neįgalus 60 metų Michailo brolis Piotras, visų vadinamas Petia. Jis nevaikščiojo ir nekalbėjo. Miša broliu rūpinosi, prižiūrėjo, maitino, buvo paskirtas jo globėju. Iš jo invalidumo bei šalpos pensijos ir gyveno. Galiausiai, Michailui ėmus plėšti langą, Julė atkabino durų kabliuką, įpuolė kambarin ir ėmė sugyventinį plūsti, o jo broliui pribėgusi kelis kartus sudavė į veidą. Audronė bandė priekaištauti kaimynei, kad ši drįsta mušti invalidą, tačiau pastaroji nė nebandė aiškintis. Šaukdama, jog nusibodo ta smarvė, moteris dar labiau įsiuto ir dabar visą savo pyktį nukreipė į viešnią. Jai labai nepatiko, kad Audronė bandė užstoti invalidą. Tą pačią akimirką Julė puolė į virtuvę ir tuoj pat grįžo nešina kirviu. Jai užsimojus Audronė instinktyviai kairiąja ranka prisidengė galvą. Tą pačią akimirką pajutusi smūgį moteris susmuko ant grindų, o agresyvioji kaimynė dar kelis kartus smogė kirviu...
Sunku gyventi su "durna boba"
A. Jakienė nelabai prisiminė, kas buvo toliau, kaip atsikėlė ir grįžo į savo butą. Gerai, kad netrukus parėjo sugyventinis Ričardas. Jis skubiai iškvietė greitąją pagalbą. Audronė tą vakarą ištarė tik vieną žodį - Julė... Atvežta į ligoninę, tą pačią naktį A. Jakienė buvo operuota. Neurochirurgai operavo kirviu sukapotą galvą, traumatologai - ranką. Ant moters kūno medikai rado nemažai kirstinių žaizdų. Jai buvo sunkiai sužalota galva, "apkapota" ranka, keliose vietose perkirstas petys. Tik ant odos besilaikančio mažojo rankos piršto išgelbėti nepavyko... Vėliau ligoninėje Audronę aplankęs M. Šerkšniovas ašarodamas guodėsi, kad jam reikia gyventi su tokia "durna boba".
Kaltininkė pasislėpė aludėje
Įvykio vieton atvykę pareigūnai Julės nerado. Tą pačią naktį ji buvo aptikta vienoje aludėje be jokios širdies graužaties gerianti alų. Ji savo kaltę neigė ir iki šiol neprisipažįsta kapojusi savo kaimynę. Vis dėlto Panevėžio miesto apylinkės prokuratūra jos atžvilgiu iškėlė baudžiamąją bylą. Kol kas ši moteris kaltinama sunkiu kūno sužalojimu, tačiau ateityje kaltinimas gali keistis. Neatmetama galimybė, jog J. Mažvylienei bus atlikta psichiatrinė ekspertizė. Praeityje ji buvo teista tris kartus - už chuliganizmą bei kūno sužalojimą.
J. Mažvylienės sugyventinis M Šerkšniovas tikino, jog didžiausias šios nelaimės kaltininkas - alkoholis. Jo teigimu, Julė visuomet smurtaudavo, kai būdavo girta. Nuo jos kentėjo ne tik Michailas (kaimynai ne kartą matė jį sumuštą), bet ir šio neįgalus brolis. Per 12 kartu pragyventų metų vyriškis ne kartą kvietė medikus, kurie išveždavo sugyventinę gydyti į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Iki šiol J. Mažvylienė buvo pakaltinama. Moteris niekur nedirbo, valkataudavo, prašydavo išmaldos (dažniausiai su ištiesta ranka įsikurdavo prie bažnyčios arba turguje) ir rūpinosi tik savimi. Ji nusipirkdavo geresnės dešros, lašinių ir, kaip teigė Michailas, visuomet valgė iš "savo terbos"... M. Šerkšniovas skundėsi nežmonišku sugyventinės elgesiu, tikino ne kartą varęs ją iš savo namų, tačiau ši, paūžavusi kelias dienas, vėl sugrįždavo. Moteriškę išvežus į areštinę vyriškis džiaugėsi galįs atsikvėpti ir kartu su broliu ramiai pagyventi. Jis labai norėtų, kad Julė čia daugiau niekada negrįžtų... Kol kas Michailui labiausiai trūksta kirvio, nes jį išsivežė policininkai ir tikriausiai ilgai negrąžins. Lauke šalta, tenka kasdien kurti krosnį, deja, nėra kuo pasikapoti malkų...
