Sigitas STASAITIS
Vėžiu susirgęs šiaulietis pensininkas Julius ne kartą užsimindavo apie paskutinę kelionę Anapilin. Vyras kalbėjo nenorįs, kad užkastas jo kūnas taptų maistu kirmėlėms, o dar labiau netroško tapti našta artimiesiems, nesvajojo, kad prie jo bedvasio kūno vien iš pagarbos tradicijoms giminės kankintųsi kelias paras. Kai neseniai Julius apleido šią ašarų pakalnę, artimieji velionio testamente rado paskutinę valią - po mirties jis pageidavo būti sudegintas. Giminaičiai išpildė šį žmogaus norą, nors dėl to teko samdyti laidojimo paslaugų firmą "Michel ir partneriai", kuri sutvarkė visus formalumus ir palaikus pervežė per sieną į Latviją (Lietuvoje krematoriumo dar nėra). "Akistatos" korespondentas irgi nuvyko į Rygos krematoriumą, kurio direktorė padarė išimtį - įleido į tas krematoriumo vietas, į kurias eiliniai mirtingieji bei turistai neleidžiami, atskleidė kai kurias šio mums dar neįprasto proceso subtilybes.
Sovietmečiu krematoriumo nereikėjo
Rygos šiaurėje, Mežu parke, stovi įspūdingas pastatas "Sėru nams" (gedulo namai). Korespondentą pasitikusi labai maloni jo direktorė Inesė Karklynia "Akistatos" skaitytojams papasakojo, jog ši gedulo namai pastatyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau tuomet krematoriumo nespėta įrengti. Sovietinė valdžia krematoriumui pinigų neskyrė - kalbama, jog Maskvai krematoriumai nemaloniai asocijavosi su Antrojo pasaulinio karo konclagerių krematoriumais, kuriuose vokiečiai supleškino šimtus tūkstančių žmonių. Taigi sovietmečiu niekam nerūpėjo, jog krematoriumas - ne vien latviška užgaida. Kremuotus palaikus žymiai paprasčiau, jei reikia, gabenti į užsienį, be to, krematoriumuose gali būti naikinamos ir ligoninių bei lavoninių atliekos, tačiau apie tai - vėliau.
Rygos krematoriumas įrengtas tik 1994 metais ir iš karto tapo labai populiarus - dabar kasmet kremuojama maždaug 1 300 kūnų - dešimtadalis visų mirusiųjų sostinėje bei jos apylinkėse. Gal tai nėra didelis procentas, tačiau Latvijoje jis sparčiai auga.
Ponia Inesė mielai parodė, kaip viskas vyksta. Pasak I. Karklynios, atvežtus mirusiojo palaikus kremuoti galima nedelsiant, tačiau ji artimiesiems visada pataria neskubėti. Ne tik dėl to, kad skubi kremacija dvigubai brangesnė. Niekur Europoje nelaidojama mirties dieną - juk dar reikia sukviesti artimuosius atsisveikinti su mirusiuoju. Taigi atvežti palaikai pirmiausia paguldomi į specialų šaldytuvą, kokių šimtai visose visų šalių lavoninėse bei morguose. Kartais Latvijoje žmonės pirma šarvoja numirėlį, su juo atsisveikina ir tik tada atveža deginti. Kartais - atvirkščiai, ypač kai kūnas smarkiai suiręs, sudarkytas gaisro ar avarijoje. Tuomet kremuojama prieš šarvojimą.
Kvepalai sprogsta
Atėjus laikui krematoriumo darbuotojai velionį guldo į karstą ir veža į specialų kambarį, ant kurio durų kažkoks šmaikštuolis angliškai užrašė "Dangaus vartai". Viduje kambario - dvi didžiulės nerūdijančio plieno skarda apmuštos krosnys. Krematoriumo darbuotojai didžiuojasi, jog jos kompiuterizuotos ir ekologiškai švarios, nes kurui naudojamos dujos arba elektra. Kartais artimieji prašosi dalyvauti kremacijoje, tačiau tokia griežta tvarka, jog niekas, net pati direktorė, deginimo metu neįleidžiami. Iš tikro gimines veda ne smalsumas, o noras įsitikinti, kad jiems įteiks tikrai jų sudeginto žmogaus pelenus. Tūkstančio pasaulio krematoriumų gerą vardą sugadino du sukčiai iš JAV, kurie, užuot deginę, lavonus pašaly tyliai užkasdavo, o giminėms įteikdavo urną šiukšlių. I. Karklynia prisiekė, jog Rygos krematoriume tikrai nesukčiaujama. Tam, kad neįvyktų klaida, ne tik vedama griežčiausia apskaita, bet ir apsidraudžiama - į karstą su kūnu įdedama nedeganti šamotinė plytelė su numeriu. Vėliau pagal plytelės numerį dar kartą patikrinama, ar tai tikrai to velionio pelenai.
"Dangaus vartų" kambaryje nutinka ir kuriozų. Kai kurie žmonės mirusiajam į karstą įdeda jų mylimiausius daiktus. Gerai, jei tai mėgstamiausia knyga, talismanas, kryželis ar rūkalai (darbuotojai rodė net sudegusio akordeono likučius). O štai vienam velioniui medžiotojui artimieji į karstą pridėjo... šovinių, nepagalvoję, jog jei danguje ir organizuojamos kokios dvasių medžioklės, amžinatilsį medžiokliui tikrai bus duota visko, ko reikia. Aišku, krematoriumo krosnyje įkaitę šoviniai ėmė šaudyti ir privertė darbininkus sunerimti. Gana dažnai mirusiai moteriai įdedamas buteliukas jos mėgstamiausių kvepalų. To irgi nereikėtų daryti - įkaitę kvepalai sprogsta lyg granata.
Medikų užmaršumo įrodymai
Sudegus palaikams pelenai subyra į pailgą metalinę dėžę, kuri ištraukiama per dureles krosnies šone apačioje. Tuomet dėžė nešama į smulkintuvą. Nieko nepadarysi - kaulai juk nesudega. Kaipgi atrodytų pelenų urna su iš jos styrančiais šlaunikauliais bei blauzdikauliais? Prieš įjungdamas smulkintuvo variklį darbininkas atlieka vieną labai prozišką procedūrą - pelenuose pavolioja magnetą. Smalsiausiems "Akistatos" skaitytojams I. Karklynia leido nufotografuoti, kas prie magneto prikimba. Tai ne tik dirbtiniai sąnariai, per operacijas įstatytos metalinės sulūžusių kaulų jungtys, bet ir medikų užmaršumo įrodymas - randama nemažai medicininių žirklių bei spaustukų.
Susmulkinti pelenai, dar kartą viską patikrinus, atsargiai suberiami į cilindro formos kapsulę, ant kurios dangtelio graviruojama velionio pavardė, data ir t. t. Jei kremuotojo artimieji gali sau leisti, nuperka gražią medinę, metalinę ar akmeninę dėžutę, į kurią įdedama kapsulė.
Vienos valandos šermenys
Rygos gedulo namuose pavyko pamatyti latviškas laidotuves. 82 metų Janis artimųjų prašymu buvo kremuotas. Kadangi tai buvo padaryta ne skubos tvarka, paslauga kainavo 300 litų. Laidotuvių dieną artimieji susirinko atsisveikinti su velioniu. Kukliai gyvenantys žmonės negalėjo sau leisti prabangios didžiosios gedulo namų salės su marmuro grindimis, nes jos nuoma - net 350 litų. Mažesnė, kuklesnė salė atsiėjo 120 litų už valandą. Šermenys netruko nei tris, nei dvi paras, kaip dažniausiai būna Lietuvoje. Net ne vieną parą, o... vieną vienintelę valandą! Pasak direktorės Inesės Karklynios, tik labai žymių žmonių šermenys, į kuriuos susirenka minios piliečių, užtrunka iki poros valandų. Visi kiti palaidojami per valandą ar net dar greičiau.
- Mes buvome pažiūrėti laidotuvių Lietuvoje ir nusistebėjom jūsų papročiais, - neslėpė gedulo namų direktorė. - Nesuprantu, kam prie numirėlio kankintis kelias paras? Žiemą žmonėms šalta, o vasarą lavonas ima gesti. Latvijoje manoma, jog sėdėti reikia prie gyvo, o ne prie mirusio žmogaus.
Kviečia tikrus muzikantus
Kita įdomi detalė - per šermenų valandą negiedami jokie "Kalnai", "Marijos" ar kitos religinės giesmės. Žmonės užsako profesionalų smuikininką, violončelininką ar vargonininką. Tiesa, kartais pakviečiamas gyvas dainininkas, tačiau jis irgi būna profesionalas iš Konservatorijos, o ne iš kokio saviveiklinio ansamblio "Bezdonių bebalsiai". Bet kurio iš šių išvardintų profesionalų muzikavimas (dainavimas) atsieina 55 litus. Lietuvos kaime per šermenis - kam paslaptis? - giedotojai dažniausiai susirenka ne tiek iš meilės religijai, kiek pasižmonėti, kultūringai praleisti vakarą ir, žinoma, pasivaišinti.
Po trumpų latviškų šermenų Janio palaikai buvo išvežti palaidoti į kapines. Ši laidotuvių dalis nė kiek nesiskyrė nuo lietuviškųjų: pelenų kapsulę kukliame medžiaga apmuštame karste (laidoti be karsto draudžia Latvijos įstatymai) vežė juodas katafalkas, kurį lydėjo samdytas autobusas su artimaisiais. Vienintelis skirtumas, jog karstas Latvijoje būtinai uždengimas tautiniais raštais išaustu audeklu.
Tokios praktiškos tradicijos Latvijoje susiklostė todėl, kad šioje šalyje gajesnė ne katalikiškoji, o viduramžiais vokiečių atnešta protestantiškoji religija. Tai ne geresnė religija už mūsų, tik praktiškesnė. Pažiūrėkite - protestantų bažnyčios kuklesnės, jose nespindi auksas, kunigams nedraudžiama vesti. Dar viduramžiais protestantų bažnyčia kunigą įšventindavo tik tuomet, kai šis įrodydavo ne tik žinąs religines dogmas, bet ir būtinai išmokęs rašto. Tai irgi iš praktinės pusės - raštingas kunigas skleis mokslą ir šviesą, o ne vien mintinai iškaltas tikėjimo dogmas žmonėms nesuprantama lotynų kalba.
Vėlinės namie
Na, o publikacijos pradžioje minėto šiauliečio Juliaus palaikus, kremuotus Rygos krematoriume, firmos "Michel ir partneriai" darbuotojai parvežė namo. Paslauga kainavo apie pusantro tūkstančio litų. Juliaus artimieji pasvarstę nutarė nerengti laidotuvių ir urną su pelenais pasidėjo spintoje. Dabar kiekvieną lapkričio 1-ąją Juliaus dukros Vėlines rengia namie. Kol dauguma mūsų šniurkščiodami nosimis duodamės per kelerias kapines deginti vėjyje nenorinčių degti žvakelių, Juliaus dukros namie ant stalo pagarbiai padeda urną su tėvelio pelenais, užsidega žvakutę, gražiai prisimena žmogų. Beje, toks elgesys pasaulyje - ne naujiena. JAV, kur kremuojama beveik trečdalis mirusiųjų, irgi gana dažnai urna su pelenais laikoma namie. Kartais pagal velionio testamentą pelenai išbarstomi pavėjui, kad nebūtų jokio apžėlusio kapo. Pavyzdžiui, vieno neseniai mirusio Latvijos ministro pelenai pagal velionio valią buvo išbarstyti Baltijoje.
"Akistata" pasiteiravo bioenergetiko, kaip, jo nuomone, žmones veiktų namie laikomi artimojo pelenai. "Kosmoso energijos" specialistas paaiškino, jog tikrai mylėto žmogaus "pelenų energija" neturėtų kenkti, gal net atvirkščiai - šildytų mylimo žmogaus nematomas artumas. O urną su piktos pamotės ar valdingos uošvės "milteliais" vargu ar ryšis laikyti ir patys artimieji - greičiau jau nedelsdami palaidos ar su malonumu iškratys į artimiausią pelkę.
Geriau pašerti sliekus?
Pasak "Michel ir partneriai" Šiaulių filialo direktoriaus Ernesto Pilkos, kremavimas Lietuvoje nėra populiarus. Kartkartėm koks verslininkas pareiškia statysiąs krematoriumą Lietuvoje, tačiau veikiai nutyla - paskaičiavęs pamato, jog investicijos neatsipirks. Panašu, jog kremavimas dar ilgai nebus populiarus, nes esame konservatyvi tauta. Lietuvoje vyrauja tikras mirties bei kapinių kultas, kurį diktuoja vyriausia jau nueinanti visuomenės karta. Daugelis bobučių giminaičius mirtinai užgrauš už ne taip prie karsto sustatytas žvakes ar pernelyg mažą atneštą vainiką, o tūlą močiutę, išgirdusią apie ugniai atiduotą kūną, ištiktų metus nesibaigiantis isterijos priepuolis. Sliekus maitinantis užkastas kūnas senajai kartai atrodo patrauklesnis, bet dėl skonio nesiginčysime. Žiūrėkite, žmonės lenda į skolas, tačiau stato marmurinius paminklus; dirba trijuose darbuose, tačiau ant kapų susodina nuolatinės priežiūros reikalaujantį tikrą gėlių daržą.
Visgi vien Šiauliuose, vien ritualinių paslaugų įmonėje "Michel ir partneriai", apie pusantro šimto žmonių jau pasirašė sutartis, kad po mirties jų palaikai būtų kremuoti. I. Karklynia pridūrė, jog pinigų stokojantys žmonės savo artimojo palaikus gali atvežti ir patys. Žinoma, laukia daug biurokratinių formalumų (pavyzdžiui, į latvių kalbą išversti ir pas notarą patvirtinti mirties dokumentus, rasti automobilį, kuriame tilptų karstas). Jei norėsite skubios paslaugos, Rygoje kremavimas ir urna pelenams kainuos 102 latus (600 Lt). Jei tenkins, kad pelenų reikės atvykti po 3 parų, paslauga atsieis perpus pigiau. Tiesa, reikės nuomoti kūnui šaldytuvą, tačiau tai palyginti nebrangu - 15 litų parai.
Krematoriumų reikia ligoninėms
Sunku nesutikti su Rygos krematoriumo direktore I. Karklynia, teigiančia, jog svarbiausia, kad žmogus turėtų galimybę rinktis. Kas nori, te savo artimą degina, kas nenori - telaidoja kūną į žemę senoviška tvarka. Kremacija pasaulyje gana populiari, tačiau ne iš taupumo. Štai Japonijoje sudeginama 98 procentai visų mirusiųjų. Ne ką mažiau - Hong Konge, Čekijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Švedijoje. Maždaug pusė išėjusiųjų sudeginami Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje, Vokietijoje.
Tačiau jei norime save laikyti civilizuota valstybe, Lietuvoje būtini keli valstybiniai krematoriumai. Juose pirmiausia turėtų būti deginami ne numirėliai, kurių iš pradžių tikrai nebūtų daug, o ligoninių bei lavoninių atliekos. Jei jau prakalbome apie šią subtilią problemą, tai ar kada nors pamąstome, kur dedamos operacijų metu nupjautos krūtys, galūnės, šimtai kilogramų žmonių žarnų, kurios išimamų lavoną ruošiant šarvojimui? Sovietmečiu prie kiekvienos ligoninės rūkdavo po vietinę katilinę, kurios pakurose visa, kas ką tik buvo minėta, būdavo deginama. Ligonines ėmus šildyti centralizuotai, daugelis šių katilinių buvo uždaryta. Iškilo atliekų utilizavimo problema. Pavyzdžiui, Šiauliuose jos buvo deginamos krosnyje prie ligoninės tvoros. Už tvoros esančioje Šatrijos gatvelėje nuosavuose namuose gyvenantys žmonės beveik 20 metų kovojo, kad nereikėtų kas antrą vakarą uostyti deginamos žmogienos smarvės. Dabar atliekos deginamos kitoje nuošalioje krosnyje, tačiau netoliese dygsta naujas prestižinių nuosavų namų rajonas, tad naujas karas - neišvengiamas. Panaši situacija ir kitose šalies ligoninėse - visur Lietuvoje žmogiena deginama tam nepritaikytose krosnyse arba tyliai užkasama duobėse.
Pasak I. Karklynios, Rygos krematoriumas mielai imasi naikinti ligoninių atliekas. Tai valstybei kainuoja maždaug 40 santimų (2,3 Lt) už kilogramą. Krematoriumo krosnyse palaikomos optimalios temperatūros režimai, įrengti specialūs filtrai, todėl deginamos žmogienos smarvė nesklinda į aplinką.
Deimantai iš mylimos tetulės
Gyvenimas nestovi vietoje. Numirusiajam (tiksliau - jo artimiesiems) siūloma įdomių paslaugų. JAV pradėti reklamuoti sintetiniai deimantai, kurie milžiniškoje temperatūroje bei slėgyje suspaudžiami iš sudegintų mirusiojo pelenų, tiksliau - iš juose esančios anglies. Tiesa, mažas deimantukas "iš uošvės" kainuoja iki 20 000 JAV dolerių, todėl paslauga ne itin populiari. Kitos firmos siūlo mirusio giminaičio pelenus paleisti suktis amžinoje kosmoso orbitoje aplink Žemę, tačiau netrūksta ir burbančių priešininkų, raginančių baigti šiukšlinti kosmosą aplink Žemę - vien kosmonautai yra daug prišiukšlinę. Trečios firmos siūlo pasirašyti sutartį ir, aišku, sumokėti šimtus tūkstančių. Tuomet vos tamstai numirus skubiai atlėkę firmos specialistai dar šiltą kūną (už mažesnę sumą galima vien nupjautą galvą) užšaldo ir padeda skystame azote. Ir žada, jog laikys tūkstančius metų, kol mokslas mokės kūną atgaivinti. Medicinos specialistai iš šios paslaugos šaiposi, neva atšildyto kūno niekada niekas nebeatgaivins, nes atitirpdamos suyra ląstelių membranos ir audiniai virsta koše.
