Jis grįžta. Kaip Feniksas, pakilęs iš pelenų. Kaip terminatorius – „I‘ll be back“. Prisikėlęs iš politinės nebūties, vėl gąsdins šviesuomenę ir baidys užsienio investuotojus iš Kauno, o prasigyvenę ir praprusę miestiečiai tyliai krūpčios: „Gėda...“ Anoniminėse interneto stepėse naivuoliai klausia: „O kuo jis skiriasi nuo kitų, gražiai susišukavusių deputatų?“
Taigi kuo skiriasi?.. Ir kas šiandien bijo Vytauto Šustausko?
Gatvės politikas, „ubagų“ karalius, plačiapetis barzdotas jūrininkas, tvirto stoto, sudiržusiomis rankomis ir prikimusiu balsu. Retorinė figūra. Išsiskiriantis, įsimenantis ir nepamirštamas. Kaip prekės ženklas. Kaip „Coca-Cola“. Kaip „Nokia“. Galingas signifikantas ženklų ir simbolių sistemoje. Patriarcho barzda ir revoliucionieriaus akys. Amžino ir chrestomatiniu tapusio nepasitenkinimo Lietuvos valdžia etalonas.
V. Šustauskas su savo „ubagais“ išvaiko Lietuvos aukštuomenės labdaringą Vienos pokylį.
V. Šustauskas, paklaustas, ką nuveiktų Lietuvos labui turėdamas maksimalius įgaliojimus, atsako, kad uždarytų parlamentarus į IX fortą, buvusią karo belaisvių stovyklą, o pats įsidarbintų prižiūrėtoju.
V. Šustauskas pareiškia: „Lietuvoje bus tvarka tik tuomet, kai sutratės kalašnikovai. (...) Ir kas išdrįs žengti tą žingsnį? Galbūt aš pats būsiu vienas tarp jų“.
V. Šustausko politinis diskursas – konkretus, atsakymai į klausimus – maždaug aiškūs. Blogis čia – lokalizuotas. Vyriausybėje, Seime, aukštuomenės vakarėliuose. Tad ilgai svarstyti neverta. Blogį reikia pašalinti, sunaikinti ir išgyvendinti. Kaip? Nežinau, gal – su „ubago“ lazda, su šakėmis, o gal – su kalašnikovais. Išrankioti blogį, užrakinti jį po sunkiais užraktais IX forte. Išauš apokaliptinė karšto ir triumfo valanda ir teisingumas bus atkurtas.
Ar iš tiesų pasaulis toks paprastas? Kaip teigia A. Gramsci, šiandien tikrasis valdžios bastionas yra kasdienybė. Dominavimas atsiskleidžia kasdieniuose veiksmuose bei santykiuose ir, svarbiausia, už jų glūdinčiose idėjose ir požiūriuose. A. Gramsci pabrėžia skirtumą tarp „manevrinio karo“ ir „pozicinio karo“. Manevrinis karas – tiesioginis ir paprastas galios užgrobimas pasinaudojant fizinėmis pastangomis: užimami pastatai, komunikacijos, policija; ankstesnė „bloga“ valdžia pašalinama, sunaikinama, jų vietą užima kiti ir taip monopolizuojama sprendimų priėmimo teisė. Tai toks karas, kurį Leninas kariavo Rusijoje. Pozicinis karas reikalingas labiau išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Tai ilga ir atkakli kultūrinė kova, argumentų karas, ideologinis karas; karas, kurio tikslas – ne pastatų, bet minčių monopolizavimas. Šiame kare pasitelkiami įvaizdžio ir viešųjų ryšių specialistai, anaiptol ne kalašnikovai.
V. Šustauskas kaunasi manevriniame kare, nepastebėdamas, kad aplink – jau seniai – vyksta pozicinis karas. V. Šustauskas – šiuolaikinis Don Kichotas. Romantinis herojus, besikaunantis su vėjo malūnais ten, kur jam regisi pavojingas priešas. Politinė galia ištirpo, išsisklaidė Briuselio koridoriuose, lobistų susitarimuose, visuomeninių organizacijų veikloje. Sprendimai vis dažniau generuojami ir priimami už formaliojo valdžios aparato ribų. Blogio taip parastai, su šakėmis, jau neišmesi. Priešas seniai pasitraukė iš apkasų, tik Don Kichotas dar tęsia kovą. Kariauja įsivaizduojamą karą įsivaizduojam fronte. Perfrazuojant kandžią R. Rorty pastabą J. Habermasui: „V. Šustauskas kasosi ne ten, kur niežti“.
Žilas, besiplaikstančia barzda, spindinčiomis akimis. Gyvenimo negandų užgrūdintas jūrininkas, matęs ir šilta, ir šalta. Pasmerktas šviesuomenės, mylimas savo „ubagų“. Pseudorevoliucionierius, kovojantis su netikru priešu įsivaizduojamam fronte. Tikintis, kad blogį vis dar galima išmesti „ubago“ šakėmis arba su kalašnikovais. Nuoširdus, pašėlęs politikos chuliganas.
Liūdnojo Vaizdo riteris – tokia semiotinė diagnozė.
