Miestai papuošti lempučių girliandomis ir iš miškų atvežtomis eglėmis, akys raibsta nuo advento žvaigždžių, prakartėlių, žvakidžių, prabanga tviska parduotuvių vitrinos - toks vaizdas šiomis dienomis daugelyje Europos šalių reiškia, kad artėja linksmiausios metų šventės Kalėdos, o po jų - tuoj ir Naujieji metai.
Šių žiemos švenčių tradicijos daugelyje šalių yra panašios, bet kiekvienoje esama ir savitų bruožų.
Dovanas dalija burtininkai
Graikijoje ir pietinių slavų kraštuose seniau kūrendavo apsauginius laužus, o kaimuose Kalėdų ir Trijų Karalių tarpušventyje naktį į lauką eidavo tik su žvake ar deglu rankoje. Šis paprotys galiojo iki XX amžiaus vidurio.
Graikijoje iš Kalėdų dieną pasemto vandens užmaišo raugą, kurį vartoja visus metus iki sekančių kalėdų. Latvijoje į židinius deda dideles trinkas. Tai, kas lieka nesudegę, saugojama ir užkuriama tik audros metu, kaip apsauga nuo perkūnijos.
Bulgarijoje šventinė ugnis degdavo nuo gruodžio 20 iki sausio 6 dienos.
Italijoje taip pat ruošiamos prakartėlės, šeima prie stalo pasimeldžia. Per kalėdinius pietus italai valgo ungurį ir kalėdinę duoną su razinomis ir cukruotais vaisiais. Trijų Karalių išvakarėse vaikai gauna dovanų nuo senos, bjauriai atrodančios, tačiau geros burtininkės La Befanos. Ji joja ant šluotos ar žirgo namų stogais ir iš vilnonės kojinės traukia šokolado gabalus protingiems vaikams. Legenda byloja, kad Trys Karaliai kvietę gerąją burtininkę keliauti aplankyti Kūdikėlio Jėzaus, tačiau ji neturėjusi laiko, reikėję tvarkyti namus. Kad praleido tokį stebuklą, dabar jie kiekvienais metais keliauja po namus, ieškodama Kūdikėlio Jėzaus ir palikdama dovanas vaikučiams.
Rusų legenda pasakoja, kad yra ketvirtas Karalius - Magas, kuris važiuoja Šiaurės elnių traukiamomis rogėmis, pilnomis dovanų. Jis jas dalina sutiktiems vaikams. Rusijoje ir Baltarusijoje pirmąją Kalėdų dieną į kambarį atsinešama vandens, į jį įmetamas sidabrinis pinigas, o paskui visi šeimos nariai prausiasi, kad veidas būtų gražus visus metus.
Čekijoje, Slovakijoje per Kūčias arba Kalėdų rytą pripildavo kibirą vandens. Į jį įmesdavo truputį šieno nuo stalo, kalėdaičio, duonos, sidabrinių pinigų. Tuo vandeniu prausdavosi veidą. Pinigai, kalėdaičiai, duonos gabalėliai bei česnakas dabar metami tiesiog į šulinį.
Ispanijoje Kūčių vakarą žmonės eina į mišias, o grįždami šoka ir dainuoja. Kaip ir kitose šalyse, čia gili tradicija ruošti prakartėles. Tik batus prie balkonų ar balkonuose vaikai palieka sausio penktąją. Legenda byloja, kad naktį prieš Tris Karalius atvykę išminčiai juos pripildo dovanėlių.
Lenkijoje šių švenčių tradicijos labai panašios į mūsiškes.
O štai Belgijoje, Olandijoje, Liuksemburge šv. Mikalojus atplaukia laivu iš Ispanijos gruodžio penktąją. Sėdėdamas ant balto žirgo ir lydimas Juodojo Peterio, jis joja miesto gatvėmis bei per kaimus, slapta įlenda pro kaminą į namus ir sudeda dovanas į vaikų batus, paliktus prie židinio.
Vokietijoje šv. Mikalojus lankosi gruodžio penktąją ir atneša įvairių gardumynų. Juos galima valgyti tik šv. Mikalojaus dieną. Vokietijos pietuose daugiausia Romos katalikų, tai ten dovanos atnešamos Kūčių vakarą. Vokietijos šiaurėje daugiau protestantų ir dovanas dalina Kalėdų Žmogus. Šioje šalyje, be įvairių spalvingų lempučių ir blizgučių ant eglutės, namai puošiami kvapniais keksiukais.
JAV ir Kanadoje populiaru siųsti kalėdinius atvirukus su linkėjimais, kabinti žalias amalo šakeles. Atsidūrę su kuo nors po pakabinta žalia amalo šakele, žmonės turi teisę pasibučiuoti. Vaikai Kalėdų išvakarėse pakabina savo kojines, kad Tėtis Kalėda jas pripildytų dovanų.
Meksikoje Kūčių vakarą šeimos renkasi prie tradicinio Kalėdų patiekalo - šokoladu aplieto farširuoto kalakuto.
Kas ras migdolą?
Pietų Amerikoje Kalėdų šventės labai linksmos ir triukšmingos: vyksta procesijos, vaidinimai ir t.t.
Meksikoje iš popieriaus ir klijų padaroma tuščiavidurės žvaigždės, gyvūno ar kitokios formos figūra - pinata. Ji pripildoma saldainių ir mažų dovanėlių. Tokia figūra pakabinama, o vaikai eilės tvarka ją daužo lazda. Kai kuris praplėšia šią figūrą, pabyra visos gėrybės. Vaikai su didžiausiu džiaugsmu skuba kuo daugiau jų prisirinkti.
Venesueloje po vidurnakčio mišių žmonės renkasi vakarienei. Svarbiausias tradicinis patiekalas - iš kukurūzų miltų ir specialiai paruoštos įvairių gyvūnų mėsos pagaminti pyragėliai. Jie pagardinami prieskoniais, riešutais, susukami į bananų lapus ir kepami.
Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje svarbiausias kalėdinis patiekalas - ryžių pudingas su migdolais. Sėkmė visus metus laukia to, kuris ras migdolą pudinge. Skandinavijos šalyse dovanas nešioja Kalėdų Senelio pasiuntinys - vikrus elfas. Švedai jį vadina Jultomtenu, o norvegai ir danai - Julenisenu.
Įdomu tai, kad Švedijoje Kalėdų šventės prasideda gruodžio 13-ąją (šv. Liucijos dieną). Tą rytą vyriausia dukra apsirengia baltai, užsideda ant galvos vainiką su septyniomis uždegtomis žvakutėmis ir neša pusryčius šeimai. Norvegijoje populiari tradicija Kūčių vakare lygiai penktą valandą visoje šalyje skambinti varpais.
Indijoje krikščionys puošia bananmedžius ir mango medžius. Ten gyvenantys prancūzai labiau mėgsta puošti prakartėles, negu kalėdines eglutes.
Anglijoje ir Airijoje tradiciniai kalėdiniai pietūs - mėsos pyragas ir slyvų pudingas. Airijoje žvakė lange Kūčių vakarą - svetingumo ženklas Marijai ir Juozapui. Kaimiečiai kelias savaites iki Kalėdų varžosi giedojimo varžybose. Škotijoje kai kas puošia eglutę ir gieda giesmes. Senais laikais giedoriai būdavo vaišinami karštu punšu, pagamintu iš alaus, obuolių, kiaušinių, cukraus ir prieskonių. Dabar karštas punšas daromas iš vyno ir kitokių alkoholinių gėrimų, vaisių ir prieskonių.
Kalakutas su kaštonais
Prancūzijoje vaikai palieka batus priešais židinį, kad Tėtis Kalėda juos prikrautų dovanų. Kūčių vakarą daugelis eina išklausyti mišių, o namus puošia miniatiūrinėmis prakartėlėmis. Revoliucijos metu buvo uždraustos viešos religinės scenos. Tai paskatino gaminti ir prekiauti namų gamybos prakartėlėmis ir mažiukais raudonskruosčiais piemenėliais, aprengtais XVIII amžiaus kostiumais.
Kiekvienoje Prancūzijos dalyje Kalėdų Senis kitaip vadinamas. Pagrindiniai kalėdiniai patiekalai šioje šalyje taip pat labai įvairūs, tačiau kalakutas su kaštonais per Kūčias dievinamas visoje šalyje. Jis valgomas keptas, kartais farširuotas. Kalėdoms ruošia ir keptą naminę arba laukinę žąsį. Jau viduramžiais Anglijoje, Vokietijoje ir kai kuriose Skandinavų šalyse tai buvo labai vertinama. Be to, ant Kūčių stalo vėl grįžo romėnų pamėgtas jaunas kastruotas gaidys. Be minėtų patiekalų, prancūzai per šias šventes valgo žąsų kepenėles, austres, sraiges, paukštienos dešrą, specialius kalėdinius pyragus, šokoladą ir t.t.
Provanse laikomasi 13 desertų ritualo (personifikuojant sceną su Jėzumi ir 12 apaštalų). Tai tradicinė, citrusiniais vaisiais paskaninta duona su alyvų aliejumi, įvairūs saldumynai, vietiniai kepsniai, baltoji ir juodoji nuga, tešloje įkepti švieži ir džiovinti vaisiai, kepsniai iš migdolinės tešlos, datulės.Valgis iš džiovintų figų, vynuogių, riešutų ir migdolų simbolizuoja keturis elgetas. Provansiečiai visa tai valgo grįžę po vidurnakčio mišių.
Elzase taip pat nuo amžių vertinami įvairūs kepiniai. Pyragai ir pyragaičiai būna įvairiausių formų. Jie vaizduoja ištisas scenas ir Kalėdų personažus: naujagimį, žvaigždę, eglę, pusmėnulį... Net nuo XVI amžiaus būtinai kepama cinamonu, kardamonu, migdolais ir medumi pagardinta duona. Razinos per Kūčias reiškia dominikonus, migdolai - karmelitus, figos - pranciškonus, riešutai - augustinus. Provanse žvejų ir žuvų prekeivų procesija ateina į bažnyčią po vidurnakčio mišių ir prie altoriaus padeda pilnus krepšius žuvų. Tai kaip palankumo ir dėkingumo ženklas jėzui.
Daugeliui Europos šalių kalėdinių pliauskų paprotys būdingas. Vaismedžių pliauskos simbolizuodavo gausumą, o ąžuolo - stiprybę ir tvirtumą. Tradicija reikalavo, kad pliauskas į židinį įmestų pats jauniausias šeimos narys. Jos privalėjo degti visą Kalėdų naktį, o kartais net dvylika dienų (iki Trijų Karalių). Jas palaistydavo vynu arba alyva, kad būtų geresnis derlius, ir užpildavo druskos, kad išvytų raganas ir nuimtų užkeikimus. Pelenus labai brangindavo, nes jiems priskirdavo namų apsaugą nuo ligų, žaibo, nelaimingų atsitikimų ir kenksmingų vabzdžių. Jie esą nuvydavo laukinius žvėris ir pagerindavo derlių.
