Prisiminiau istoriją apie santechniką. Grįžtu kartą iš darbo, o prieškambaryje - įspūdingo dydžio vyriški batai. Pirma į galvą šovusi mintis: "Aha, įkliuvot, balandėliai". Bet ne. Pas mus bute buvo problemų su šalto vandens vamzdžiu ir žmona pakvietė santechniką. Ir tikrai, vonioje, išsidėstęs gausybę įvairiausių įrankių, plušėjo kažkoks vyrukas. Dabar aš suprantu - tada turėjau susiprasti - kodėl jis blaivus? Dabar tikrai žinau: jei santechnikas išgėręs, vadinasi, patyręs, o tas...
Na, jis man ir sako - aš, girdi, dabar šį ventilį atsuksiu, paskui pakeisiu tarpinę, išvalysiu ir vėl užsuksiu. Padėk man, sako, tik apsiauk šlepetes, kad kojų nesušlaptum. Dviese greičiau čia viską sutvarkysim. Vos jis atsuko ventilį - mano akiniai iš karto aprasojo, į visas puses pasipylė vanduo, o ir santechnikas tarsi kur pradingo. Pasirodo, jis kone palindo po vonia ieškodamas ventilio, kurį srovė jam išmušė iš rankų. Išnėręs iš po vonios (taip, taip, išnėręs, nes per keletą sekundžių vandens pribėgo tiek daug, kad apsėmė visas kojas), pabandė ventilį įsukti į vietą.
Kur tau! Taigi santechnikas nepatyręs. Juk reikėjo vandenį prieš tai užsukti. O pagrindinis viso šalto vandens vamzdyno čiaupas buvo kažkodėl kaimyninio namo rūsyje. Ten jis ir išbėgo. O kaimynai ėmė mane gerbti. Jie matė, kaip nepažįstamas, gan išvaizdus vyras atėjo į mano namus prieš pat man sugrįžtant ir su kokiu siaubu akyse, šlapias, vienais marškinėliais ir be batų, išlėkė į lauką kiek vėliau...
