Remigijus RAINYS
Kauno rajono Kuro kaimo vienkiemyje gyvenanti Antanina Jonaitytė tikina, jog tokios šaltos žiemos jau senokai nebuvo. Netrukus 86-ąjį gimtadienį švęsianti moteriškė po sesers Anastazijos mirties jau penktą žiemą leidžia viena savo palaikėje trobelėje. Visų meiliai Antosėle vadinama dar guvi močiutė juokauja, kad po jos šioje sodyboje gyvenimas baigsis, nes paveldėti bebaigiančių griūti pastatų nenori nei kartais į talką atskubantis brolio sūnus Justinas, nei dažniau apsilankanti į Jonavos rajoną nutekėjusi augintinė Zita. Seserys Zitutę globoti pasiėmė, kai jai tebuvo pusantrų metukų. Tuomet globėjams valdžia po kelis šimtus litų tikrai nemokėjo, tad ir globa buvo tarsi labiau meile persunkta. Zita į nuošalų vienkiemį visuomet atvažiuoja ne tuščiomis rankomis - atveža miltų, bulvių, dešros, lesalo savo pačios dovanotoms vištelėms.
Jau šeštą ryto prabudusi Antosėlė skuba kurti krosnį, šildo vandenį ir neša jį į tvartą, kad pagirdytų savo ožkeles ir vištas. Nors iki kiemsargio Čekos saugomo tvartelio vos trisdešimt žingsnių, tačiau pastaraisiais rytais dubenėlyje nešamas vanduo ne tik atšąla, bet ir apsitraukia ledeliu, todėl moteriškė labai bijo, kad nesušaltų jos dvyliktus metus einanti ožka Cibė ir pastarosios vos pernai atsivesta ožkytė. Kad tvartelyje būtų bent kiek šilčiau, moteriškė ant durų iš vidaus užkabino storą apklotą, o iš lauko tvarto duris apkrauna šienu. Atrodo, jog šios gudrybės nelabai tepadeda - šiandien Antosėlė pastebėjo, kad kažkodėl pabalo ligi tol raudona buvusi gaidžio skiauterė. A. Jonaitytė spėlioja, ar jos raibasis vis dar tebegedi neseniai vanago užkapotų savo dviejų pačių, ar nuo šalčio, nes prie trobos lango prikalto termometro stulpelis net vidurdienį nepakilo aukščiau minus 27 laipsnių. Pamelžusi Cibę Antosėlė skuba į trobą. Žiemą ožkos pienelio ji Negeria - nors skonis lyg ir toks pats kaip vasarą, tačiau širdis nepriima, todėl jis beveik visas atitenka per dienas ant lovos begulinėjančiam katinui ir tvartą saugančiam šuneliui. Pati moteriškė išsiverda kavos, susitepa sumuštinį ir pavalgiusi eina atidaryti nakčiai užvertų langinių. Žinoma, langinės menkai tesulaiko šilumą, kai pro papuvusius rėmus vėjas perpučia kiaurai, tačiau Antosėlė kiekvieną vakarą jas uždaro veikiau iš įpročio nei iš reikalo. Vėl sugrįžusi į trobą moteriškė įmeta į krosnį dar kelias iš vakaro atsineštas ir per naktį apdžiūvusias pliauskas bei prisėda sušilti, atsišliejusi į vis labiau kaistančią krosnies sienelę. Malkų, nepaisant šalčių, turėtų užtekti iki pat pavasario, nors seniūnija vienišiems seneliams šiemet jų skyrė tik po septynis kubinius metrus. A. Jonaitytė basliais paramstytoje malkinėje dar turi iš ankstesnių metų likusių atsargų, tačiau per daug įkaitinti krosnį bijo - ši labai jau suskilinėjusi ir nuo per didelio karščio gali visai subyrėti. Todėl krosnį močiutė kūrena du kartus per dieną.
Pietums Antosėlė išsiverda sriubos, ją užbalina nuo Murkio likusiu šlakeliu ožkos pieno, išsikepa blynų ar savo vištelių sudėtą kiaušinį ir vėl šildosi prie krosnies, vis įsiklausydama, bene neatgirgždės per sniegą kaimynystėje gyvenanti Elvyra. Seniūnija Elvyrai moka 35 litus, kad ši prižiūrėtų vienišą močiutę, o prireikus iškviestų pagalbą, tačiau nors ir vis blogiau bematanti bei begirdinti, Antosėlė pasiduoti dar neketina, visus ūkio darbus stengiasi nudirbti pati, o su Elvyra mieliau praleidžia laiką besišnekučiuodama. Savotiška pramoga senolei - du kartus per savaitę pro šalį pravažiuojančios autoparduotuvės, kurių šeimininkai mielai įvykdo ir Antosėlės užsakymus. Senoji skundžiasi tik tuo, kad čia negalima nusipirkti cukraus - ratuoti prekybininkai neišsipirkę tam reikalingo patento, todėl tądien A. Jonaitytę aplankiusi Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus inspektorė Irena Stelmokienė pažada, jog cukraus nupirks ir atgabens Elvyra. Šiemet Antosėlė nesulaukė ir kalėdojančio kunigo, todėl vis spėlioja, ar kunigėlis dar nekalėdojo dėl šalčių, ar pro šalį pravažiavo nepamatęs iš jos kamino vinguriuojančio dūmelio. Senoji vis atsiprašinėja dėl netvarkos gryčioje, mat negailestingi šalčiai privertė į vidų susinešti ir pačios raugintus kopūstus, ir bulvių bei kitų daržovių atsargas. Išlydėdama netikėtus svečius Antosėlė prisipažįsta, kad mūsų apsilankymas paįvairino jos monotonišką kasdienio gyvenimo vienatvę, nes jau kelis kartus taisytas senutėlis televizorius gerai terodo tik Lietuvos televizijos programą...
