*Makabreskos, nustebusių žmonių miestelio istorijos
(P. Petraičio gyvenimas, mirtis ir kiti faktai)
1. Petraitis ir jo gimimas
Kaip žinia, žmogaus gimimas yra labai svarbus faktas jo gyvenime. Kad būtų aiškiau, pasakysiu: jeigu žmogus negimsta, jokių kitokių faktų (mokslų, vedybų, skyrybų ar apdovanojimų) apskritai nebūna. Kitaip sakant, jeigu negimsti - nieko ir neatsitinka.
Tad ir mūsų herojaus Petro Petraičio gyvenimo aprašą galima (netgi verta) pradėti nuo gimimo, nors pats gimimas niekuo nepasižymėjo. Tik tiek, kad P. Petraitis gimė per anksti. Netgi žymiai anksčiau nei reikėjo. O buvo taip.
Jau antrą ar trečią naktį po vestuvių naujoji D. Petraitienė (taigi būsimoji P. Petraičio motina) savo naujai iškeptam, bet teisėtam vyrui pareiškė:
- Žinok, mielasis, kad mes netrukus turėsime kūdikį. Labai greitai.
- Kaip? Tuoj pat? - nustebo Petraitis - tėvas.
- Na, ne visai tuoj pat... Manau, kad po kokių trijų mėnesių.
- Ak, šit kaip! - susirūpino Petraitis.
Mat jis žinojo, kad vaikus išlaikyti kainuoja. Tačiau kadangi Petraitis vaikus mylėjo, nusprendė: "Kuo greičiau - tuo geriau. Kuo bėda greičiau prasidės - tuo greičiau baigsis".
Tačiau kitą dieną Petraitis prisiminė, kad kūdikiai moters organizme būna apie devynis mėnesius. Pagalvojęs, pasitaręs su kaimynais, jis savo abejonėmis pasidalijo su žmona Petraitiene:
- Gal kas nors ne taip? Gal kas nors negerai?
- Ne, ne, viskas tvarkoj, viskas gerai. Viskas normalu, brangusis.
- Tai vis dėlto kodėl taip greitai? - toliau smalsavo Petraitis - būsimasis tėvas. - Gal tas vaikas - ne mano?
- Kaip ne tavo? - pasipiktino žmona. - Juk aš - tavo?
- Na, taip, dabar tu - mano. Net užrašyta taip...
- Na štai! - ir viskas. Aš - tavo. Vadinasi, viskas, kas yra manyje, yra ir bus tavo. Ir tik tavo! Aišku?
- Aišku, - neprieštaravo Petraitis.
- Tai kam tos kvailos kalbos?
- Matai, aš taip pagalvojau. Bus vaikas, aš... Mes jį valgydinsim, rengsim, auginsim. Paskui ateis kas nors, koks nors kaimynas, ir pareikš... Atiduok, girdi, vaiką. Tai atseit ne tavo vaikas. Į svetimą gerą kiekvienas gudrus kėsintis...
- Ne, taip nebus! - griežtai kaip kirviu nukirto Petraitienė. - Vaikas - bus. Ir jis bus tavo! Ir visi kiti vaikai, kuriuos aš pagimdysiu, bus tavo. Nes aš - tavo! Nesvarbu...
Petraitienė nepaaiškino, kas nesvarbu. Bet vyras liko patenkintas, nes žmona jį įtikino, kad šis ir visi kiti vaikai bus jo.
Tad Petriukas Petraitis gimė - kaip ir žadėjo motina - tepraėjus trims mėnesiams po vestuvių. Taigi per anksti medicinos požiūriu. Tačiau Petriukas augo stiprus, žvalus ir sveikas. Tuo visi labai stebėjosi. Ir ne tik Petraitis tėvas, bet ir visi kiti miestelio gyventojai.
Mat to miestelio žmonės buvo šiek tiek keisti - visada ir viskuo stebėjosi. Kadangi praėjusiame (dvidešimtajame) amžiuje buvo daug visokių netikėtumų (karai, pokariai, nacionalizacijos, Nepriklausomybės ir kt.), tai... tai nespėdavo miestelėnai užsičiaupti po kokios nors staigmenos, kai vėl būdavo priversti išsižioti nuo naujo netikėtumo. Tad galop ir visai užsičiaupti nepavykdavo. Gal todėl aplinkinių miestelių gyventojai juos vadino išsižiojėliais. Arba trumpai - žiopliais.
Nors mes manome, kad juos teisingiau būtų vadinti nustebėliais.
*Makabreska (pranc. Macabre - siaubingas) - nedidelis literatūros kūrinys, kuriame siaubo nuotaika jungiama su grotesku. Dažniausiai būna pamokomojo turinio. Itin mėgta viduramžiais (Tarptautinių žodžių žodynas).
