Svarbiausias ūkinės politikos uždavinys dabar - baigti pradėtą euro įvedimo darbą. Jau 11 metų esame atsisakę savarankiškos pinigų politikos (nekintamu kursu susieję litą iš pradžių su doleriu, paskui - su euru), todėl būtų labai žalinga ekonomikos plėtrai staiga slystelti ilgame kelyje prie pat finišo.
Sklandžiai įsivedę eurą finansų pasaulio akyse užtvirtintume Lietuvos kaip ekonomiškai stabilios ir solidžios valstybės vardą. Kitaip tariant, padarytume tai, ką kitu būdu, per „įvaizdžio“ formavimą, nepasiektume nė su dviem milijardais litų.
Bet eurui įsivesti reikia įvykdyti vadinamąsias konvergencijos sąlygas. Visas jas sėkmingai ir vykdome, įskaitant ir dvejų metų dalyvavimą Antrame valiutos kursų mechanizme (VKM) nuo 2004 m. birželio 28 d. Tačiau su viena iš tų sąlygų - infliacijos rodikliu - galime turėti sunkumų. Apie tai kalba ir verslas, ir analitikai, gal ir vienas kitas politikas.
Infliacija, matuojama kaip vartojimo kainų indeksas, neturi viršyti daugiau kaip 1,5 procentinio punkto infliacijos lygio trijose ES šalyse, kur ji mažiausia.
Liepos mėnesį infliacijos vidurkis tokiose trijose šalyse - tai buvo Suomija (metinė infliacija liepos mėnesį buvo 0,5 proc.), Švedija (0,8 proc.) ir Danija (1,2 proc.) - sudarė 0,8 proc. Pridedam 1,5 proc. ir gaunam „normą“ - 2,3 proc.
Liepos mėnesį metinė infliacija Lietuvoje (t.y. kainų lygis, palyginti su 2004 metų liepos mėnesiu) buvo 2,7 proc.
Tačiau Europos centrinis bankas (ECB) skaičiuoja vidutinę metinę infliaciją, lygindamas „naujausią turimą 12 mėnesių Harmonizuoto vartojimo kainų indekso vidurkį su ankstesnių 12 mėnesių vidurkiu“ (pacitavau ECB). Taip apskaičiuota infliacija Lietuvoje liepos mėnesį buvo 1,8 proc.
Toks rodiklis leidžia būti gan ramiems - beveik pasiekiant Lietuvos banko vadovo ramumo laipsnį.
Kita vertus, pavojus egzistuoja. Juk kas mėnesį kinta ir tie 12 mėnesių, su kuriais lyginame, ir einamoji infliacija. Ir toli gražu ne naftos ir jos produktų kainos spartina kainų indekso kilimą; šiuo atveju „yra teisybė“ - nafta brangsta vienodai visiems (tiesa, procentais išreiškus mums ji brangsta sparčiau, nes jos kainoje kol kas mažiau mokesčių nei kitose turtingesnėse šalyse).
Yra ir mūsų pačių veiksnių, didinančių infliacijos riziką. Tai mūsų pačių žioplumas, jei kalbėtume preciziškai. Mes visiškai nesistengiam, kad 2005 metai infliacijos požiūriu nesukeltų grėsmės mūsų ekonominei strategijai.
Štai Vakarų skirstomiesiems tinklams (VST) pavyko pakelti (beveik 7 proc.) elektros kainas vartotojams (kaip sakoma, lygioj vietoj - nė nekrustelėjus didmeninėms kainoms). Štai Vilniaus miestas rado momentą pakelti - ir ne bet kiek, o net 22 proc. - miesto transporto tarifus (pabrango benzinas - turi brangti ir važiavimas troleibusu, kaip trumpai paaiškino publikai atsakingieji; mat publikai reikia aiškinti kuo trumpiau). Štai VST (vėl!) rado būdą padidinti pajamas tarifų variacijomis (kai nėra rinkos, esi vienas pats - gali nors raitas ant pirkėjų joti). Štai spurdama didinti dujų kainas.
Jei visi monopolininkai ir oligopolininkai, įskaitant centrinės ir vietos valdžios valdomas įmones, tikrai taip pasismagintų savo galimybėmis didinti kainas, euro įvedimui kils pavojus.
Oligopolininkų ir monopolininkų ypatybė ta, kad jie yra reguliuojami (nes galia yra, o konkurentų nėra). Vyriausybė - tai žinome iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos veiklos - gali ir neleisti jiems didinti kainų ir, tai mums šiandien ypač svarbu, pastūmėti atidėti kainų didinimą, jei jis būtinas.
Galų gale su stambiaisiais verslo žmonėmis galima susitarti gražiuoju; sėkmė beveik garantuota, nes didysis verslas puikiai supranta sklandaus euro įvedimo naudingumą.
Juk pirmieji (kartu su estais ir slovėnais) įsivedę eurą šitame dideliame ir gerokai pilkame naujų ES narių būryje retą kartelį išsiskirsime teigiamai - ir ne bet kur, o palankios investicijoms finansinės aplinkos srityje.
Tai iki keistumo įdomus faktas, kad Lietuvoje šitais lemtingais metais suintensyvėjo „kūrybinė veikla“ kainų srityje (ypač prisiminus, kokios „kūrybinės buhalterijos“ ėmėsi Vokietija, Prancūzija ir kitos, kai 1999 m. reikėjo laikyti tokį pat konvergencijos sąlygų įvykdymo „egzaminą“). Tai gerokai unikalu. Ir valstietiškas sveikas protas, ir mokytų ekonomistų profesionalumas turėtų pašnibždėti visai ką kita - susilaikyti, pakentėti, infliacijos rodiklis mums yra grėsmė; pasistengti juk reikia vos vienus metus.
Net „Gazprom“ pavėlavo - padidins mums dujų kainas tik kitąmet. Tačiau mūsų „augintiniai“ suskato jas kelti kaip tik tada, kai to mažiausiai reikia.
Čia tas retesnis atvejis, kai valdžia ir ekonomikoje gali nuveikti ką nors konstruktyvaus. Jei žiūrės į nacionalinį ūkį kaip į visumą. Ir su perspektyva. Jei bendradarbiaus su verslu ir kartu išliks valdžia (vis dar labai sunki užduotis).
Ir ji to negalės padaryti, jei matys nacionalinį ūkį ir valstybę tik kaip atskirų aukštų pareigūnų „ganiavos plotus“. Metams baigiantis teks pasitikslinti, ar tikrai nėra šeimininko ekonomikoje.
