Ano, XX amžiaus, Lietuvai antrą kartą savo Nepriklausomybę atkūrus ir antrosios Respublikos antrąjį penkmetį beskaičiuojant, su buvusiu bendradarbiu Šakiuose kalbėjomės apie kasdieninį reiškinį - pabaigos neturinčias vagystes. Kurio miesto ar rajono policijos suvestinės kurią dieną būna be jų?! Ko nors kito gali nebūti - tik jau ne vagysčių. Jeigu neišlaužė, neatėmė, tai jau pasiėmė... O pasiimti ne savo - ne kas kita, kaip pavogti... O vagims dabar užkliūva viskas - net aliumininis puodelis, šiltnamio toks pat rėmas, iškaba ir t. t., ir pan. Apvagia ne tik gyvuosius, bet ir mirusiuosius. Kiek kartų artimieji rado išvartytus paminklus, nes užkliuvo koks nors kryželis ant paminklo, gėlių merktuvas, žvakidė...
Apie vagystes jau turėtų būti nebeįdomu kalbėtis. Tai jau kasdienybė, mūsų šiokiadieniai. Bet mano draugas Valentinas, porą dešimtmečių pragyvenęs anoje Lietuvoje, turėjo ir ką iš anų laikų papasakoti. Bet labai nedaug. Nes ir pačios vagystės buvo retenybė. Vieną labiausiai įsiminusią ir Griškabūdžio parapijoje, Šakių rajone, ėjusią iš lūpų į lūpas jis man ir perpasakojo. Gretimame kaime, netoli nuo ten, kur prabėgo mano buvusio bendradarbio vaikystė, vieną naktį dingo apie porą šimtų metrų telefono laidų. Vogta taip, kad policininkai pėdsakų neaptiko. Tačiau kur vagis dės pavogtus laidus? Bepigu dabar: ant kiekvieno kampo - metalo supirktuvės. Tada tokių nebuvo, bet jeigu ir būtų veikusios, su naujais laidais nepasirodysi. Bet kam vogti, jeigu jokios naudos iš vogto daikto negali turėti. Ilgai slėpęsis ir tylėjęs, vienas apsivogęs valstietis pavogtų laidų po galiuką ėmė atsivynioti. Laidais ėmė beržines šluotas surišinėti, medinio grėblio lanką vielinį, o ne iš karklo šakutės, pasidarė.
Vis dėlto žinia nukeliavo iki nuovados, į brikelę pasikinkęs arklį atlėkė pats nuovados viršininkas. Iš karto valstiečiui paliepė parodyti vogtus laidus. Šis ne tam vogė, kad pareigūnams rodytų. O policijos vadas ne pirštu penėtas - pats į daržinę nuėjo ir daug neprakaitavęs po šienu sugraibė tuos likusius nuo grėblio ir šluotų laidus. Į Griškabūdį, valsčiaus centrą, policininkas išvažiavo ne vienas. Surastus laidus palydėjo ir valstietis antrankiais surakintomis rankomis. Valstietis grįžo po ketverių metų ir šešių mėnesių. Tiek atplušėjo sunkiųjų darbų kalėjime. Nesulaukė nei jokių amnestijų, nei malonių...
Už tokį pasakojimą Valentinui galėjau atsilyginti kitu. Papasakojau apie jau šios Nepriklausomybės laikų vagystę. Tiesa, kitame Nemuno krante - Jurbarko rajone. Čia irgi pavogė laidų. Tai atsitiko Eržvilko seniūnijos viename kaime, netoli Varlaukio miestelio. Čia į vieną vienkiemį iš Ūkininkų paramos fondo nutiesė elektros laidus naujai įsikūrusiam ūkininkui. Elektros lempučių dar neuždegė, o laidų neliko... Mat naktį į stulpus įsiropštė du ilgapirščiai iš Tauragės rajono Batakių miestelio. Tą naktį jie triūsė atsakančiai - laidus nukarpė nuo 15 gelžbetoninių atramų. Laidų būta daug - nuo vienos atramos iki kitos buvo nutiesta po 4 linijas. Viena Tauragės metalo supirktuvė iš batakiškių nupirko 400 kilogramų naujų aliumininių laidų. Tada už kilogramą mokėjo po 1,60 lito. Dar 40 kilogramų laidų buvo palikta voliotis po atramomis. Buvo tiksliai apskaičiuota, kad šia vagyste valstybei padaryta 4 613,34 lito nuostolis. Tačiau pagauti vagys tik vieną naktį tepraleido policijos areštinėje - į kalėjimą jų neuždarė. Tiesa, juos teisė, paskyrė pusantrų metų laisvės atėmimo bausmes. Tačiau jau kitoje teismo nuosprendžio eilutėje buvo parašyta, kad vykdymas atidedamas. Ką tai reiškia? Nieko daugiau - tik kitąkart vogti taip, kad nepakliūtų...
Arba tame pačiame Jurbarko rajone 1992 metų kovo-balandžio mėnesiais siautėjo penki elektros variklių vagys. Viešvilės tuometinėje apylinkėje jie pavogė 20 elektros variklių. Ir šie, ir vagys buvo surasti. Pusantrų metų tęsėsi tyrimas, kol byla pasiekė teismą. Dar metus ir tris mėnesius ji buvo nagrinėjama, nes vis buvo atidėliojama. O kad vogė tuo laiku, kai Lietuvoje apyvartoje buvo ir rubliai, ir talonai, arba "vagnorkės", kad vis kito įstatymai, paaiškėjo, kad vagystės ir nesama, tik... smulkus grobstymas. O šiam jau netiko Baudžiamasis kodeksas, elektros variklių vagystės, atsiprašau, smulkus grobstymas buvo vertinamas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Ir nubaudė visus penkis solidaria bauda - po 200 litų sumokėti valstybės naudai. Iš tiesų ne taip - valstybės daliniams nuostoliams padengti, nes ši ne tūkstantį litų sumokėjo policininkams ir teisėjams, kiek dar jai kainavo popierius ir benzinas, kol buvo viskas išaiškinta ir surašyti keli bylos tomai...
O vagysčių tik daugėja. Vagių stažas auga. Dažnas ilgapirštis teisiamas jau ketvirtą, penktą, šeštą kartą... Dažnai prie naujai paskirtos bausmės pridedama ir dalis ankstesnės neatliktos bausmės. Tai anksčiau buvo bausmės vykdymas atidėtas, tai pirma laiko paleistas. Neva už gerą elgesį. Tai kokia amnestija ar malonė... Kad vagis vėl galėtų vogti, kad vadinamuosiuose pataisos namuose neprarastų savo profesinių įgūdžių...
Anekdotų apie vagystes tikriausiai daugiausia yra. O kaip kitaip vadinti, kad vagių labiau gailimasi, nei tų, kuriuos jie apvagia?.. O kai gerai sekasi vogti (kad sugauna - jokia bėda), tai iš kur Lietuvoje vagių nebus... Ir daug, ir su stažu.
Antanas Salys, Alytus
