Sigitas STASAITIS
Šiandien, kai madinga iš Lietuvos bėgti į Ameriką, pastarojoje gyvenimą nugyvenęs Vytautas Bačianskas sugrįžęs į tėvynę. Šis 74 metų aukštaitis sutiko "Akistatos" skaitytojams papasakoti, kaip 1944 metais iš Lietuvos bėgo nuo komunistų, kaip tėvas nusipirko laisvę už statinę medaus, ko neturėjo vokietaitės ir už ką keturi tūkstančiai Amerikos moterų dievino šį lietuvį, kodėl pavojinga mūsų tautiečius vestis į negrių striptizą bei kodėl lietuvaitės gražesnės už amerikietes.
- Pone Vytautai, sakoma, jog vyro gyvenimas prasideda nuo tada, kai jis ima domėtis moterimis. Ar anksti paviliojo moteriški kerai?
- Kai mokiausi penktoje klasėje, susikryžiavo meilė su politika. Prieš karą gyvenome tarp Pakruojo ir Rozalimo. Pastarajame miestelyje kartu mokėsi labai graži trylikametė žydaitė pionierė, pavarde Šapiro. Kartą ji mane pakvietė į pionierių susirinkimą jos tėvų namuose. Aš, žinoma, laimingas nubėgau, tačiau apie pionieriją nieko nesužinojau, nes nieko aplink nemačiau ir negirdėjau - negalėjau atplėšti akių nuo gražiosios mergaitės. Grįžęs namo tėvui išdrožiau, kad stoju į pionierius. Tėvas taip man paėmė diržą, kad mėnesį prisiėsti negalėjau. Nuo to laiko nutariau žavėtis tik moterimis, o komunizmo ėmiau stipriai nekęsti. Žinoma, ne dėl tėvo diržo. Matėme, kaip sovietai trėmė žmones. Ir mūsų laukė toks pat likimas, nes tėvas buvo eigulys. Lietuvoje 1940-aisiais paskelbus sovietų valdžią, visiems regiono miškininkams buvo įsakyta susirinkti Šiauliuose. Žinoma, būtų visus ištrėmę, tačiau nespėjo - prasidėjo karas. 1944-aisiais, man buvo jau 15 metų, artėjant frontui tėvas susisodino visą šeimą ir paklausė: "Kur toliau gyvensime - Amerikoje ar Sibire? Trečio pasirinkimo nėra". Sėdome į vežimą ir išdardėjome į Vakarų pusę. Vos nepavėlavome - pasienyje prisivijo frontas, per Nemuną civiliams nebeleido keltis, nes tiltu traukėsi nesibaigiančios vokiečių kolonos. Ilgai nemąstęs tėvas vienam karininkui nurideno kyšį - statinę medaus. Taip atsidūrėme Vokietijoje, prie Elbės, vėliau - pabėgėlių "dipukų" stovykloje prie Štutgarto. Joje teko gyventi apie 4 metus, kol gavome leidimą plaukti į JAV. Australija, Kanada priiminėjo anksčiau, bet į tas šalis nenorėjime, lūkuriavome. Laukdamas vizos įsidarbinau JAV armijoje, lyg tikras amerikonas nešiojau juodą JAV kario uniformą.
- Kaip vokiečiai žiūrėjo į užkariautojus?
- Nugalėti vokiečiai greitai suprato, kad geriau Vakarų koalicijos okupacija nei rusiškasis komunizmas. Jie greitai pamėgo JAV kareivius, o ir mus, jaunus gražius lietuvius. Nueini į "dancingą" - tai vokietukės limpa lyg musės prie medaus. Mielai eidavo ir pašokti, ir pasivaikščioti į tamsų sodą... O jei dar matydavo, kad pavaišinsi pakeliu cigarečių ar šokoladu, tai atsiginti nebegalėdavai. Vokietės buvo ištroškusios meilės - savi vyrai arba žuvę, arba randuoti karo invalidai. Tuo metu jų tauta labai skurdo: gyveno be šildymo ir elektros, dažna vokietaitė eidama į šokius ne tik kojinių - apatinių neturėjo!
- Kokį įspūdį padarė JAV, kai pagaliau gavote leidimą ten vykti?
- Atrodė tikras stebuklas. Vietoje nuskurdusios subombarduotos Europos - dangoraižiai, neoninės šviesos, limuzinai, išsidabinę ponai. Tačiau gražų gyvenimą reikėjo užsidirbti - mums labdaringa organizacija tik nupirko po laivo bilietą į JAV, sumokėjo už traukinį nuo Niujorko iki Baltimorės bei davė po 5 dolerius. Viskas. Mokytis tingėjau, tad nuėjau dirbti. Įsidarbinau matracų fabrike, bet darbininko alga nedidelė, norėjosi prisidurti. Palankęs Lotynų Amerikos šokių kursus pats daug metų vakarais mokiau šokti. Mokėdavo po 5 dolerius už valandą, tačiau ateidavo tiek gražių vienišų panelių, jog aš ir už dyką būčiau jas mokęs! Dažna šokių pamoka baigdavosi artimesne pažintimi, nes senoviniai šokiai - tango, čača, rumba, valsas - aistringi, "užvedantys". Tai ne šiuolaikiniai, kai vyras nuo moters atsitraukia lyg susipykę ir abu kratosi kaip elektros purtomi. Iš senų šokių aš tik polkos privengiu. Kam tiek tuščiai eikvoti energijos straksint - geriau tas jėgas išeikvoti mylintis. Vieni visą gyvenimą sportuoja, o aš visą gyvenimą mylėjausi. Aš niekada meilės nesiekiau dėl skaičiaus, moterų apskaitos nevedžiau, tačiau per savo gyvenimą jų pažinau apie 4 000.
Ponas Vytautas žurnalistams išdavė savo nuotykį Lietuvoje. Prieš porą metų jis bare pavaišino vieną studentę kokteiliu. Mergina amerikiečiui pasiguodė, jog Lietuvoje prasti vyrai - šykštūs, ne džentelmenai, patys pasitenkinę partnerę užmiršę užknarkia. Vytautas sako merginai aiškinęs, jog jis gerai suprantąs šią problemą, bet studentė nepatikėjo. Tada amerikietis pasiūlė lažybas - jei per pusvalandį nebūsianti kaip reikiant pamylėta, gausianti 200 litų prizą, o jei ji patirsianti orgazmą, tada tik 20. Pasak Vytauto, mergina iš jo išėjo su... 20 litų rankinėje, tačiau tuo nuotykiai nesibaigė. Kitą vakarą pas Vytautą ta pati studentė atvedė dvi drauges, kurios irgi nekantravo... pasiderėti tomis pačiomis sąlygomis. Pasirinkęs vieną Vytautas tvirtina, jog ir šią išleidęs su 20 litų.
- Man visos moterys tokios gražios, kad iki sulaukdamas 40 metų niekaip negalėjau išsirinkti. Tuomet vedžiau vieną amerikietę, tačiau po 5 metų išsiskyrėme per mano nesibaigiančius meilės nuotykius. Kai Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ėmiau lankytis tėvynėje, padėjau 3 merginoms išvažiuoti į JAV, o ketvirtajai nebeleido ambasada. Taigi būdamas 66 metų aš ją, 22 metų kaunietę, vedžiau ir ji gavo vizą. Po to, aišku, išsiskyrėme. Neseniai ji man paskambino iš Amerikos ir pasakė, jog ten net trys panos man sumokėtų po 10 000 dolerių, kad tik jas vesčiau! Aišku, fiktyviai, dėl vizos. Atsisakiau, kad nenubaustų Migracijos tarnyba.
- Negi panos už tokius pinigus nesusiranda valstijose, kas jas vestų?
- Ne taip paprasta. Kokio negro narkomano pačios merginos nenorės, o padorūs vyrai prisibijo Migracijos tarnybos pareigūnų bei "barakudų" (šios plėšrios žuvies vardu JAV vadinamos atvykėlės, ieškančios turtingų jaunikių).
- Sakykit, ar tiesa, kad negrės lovoje karštesnės už baltąsias?
- Mano draugai juokaudavo, jog negausiu Amerikos pilietybės, kol "neišbandysiu" negrės. O aš vienintelio ko niekada netroškau, tai negrės - man ir baltų aistringų moterų visad buvo į valias. Taip ir gyvenau iki 1993-iųjų, be JAV pilietybės, su laisvos Lietuvos pasu bei "žalia korta". Beje, iš kur Lietuvoje mitai apie negres? Sovietmečiu į JAV ištrūkdavo nedaug lietuvių, tačiau visi mano svečiai vyrai prašydavo dviejų dalykų: bananų bei pamatyti nuogą negrę. Tai peršėręs atvykėlius bananais veždavau į striptizą, tačiau dėl to esu turėjęs problemų. Sužavėti lietuviai per garsiai žavėdavosi negrėmis, o tai galėjo būti neteisingai suprasta. Mat lietuviškas žodis "negras" ten išgirstamas kaip "nigger", kas juodaodžiui yra mirtinas įžeidimas. O jei, pavyzdžiui, juočkiai būtų išgirdę lietuvį giriant: "šita negrė graži" - būtų mirtinai sumušę. Važiuodamas į Ameriką, be "negro", užmiršk dar tris lietuviškus žodžius: "šitas" (angliškai "šit" reiškia šūdą), "pusė" (angliškai "pussy" reiškia lygiai tą patį, ką lietuviškai "putė") bei "dušas" (ten taip vadinama žėlė, kuria moterys apsiplauna lytinius organus prieš "tai" ir po "to").
- Ar tiesa, kad amerikiečiai vyrai geidžia geltonodžių žmonų iš Azijos?
- O kas nenorės žmonos, dievinančios vyrą? Nesvarbu, ar vyras piktas, grubus, šykštus - jos išauklėtos paklusti ir patarnauti. Tiesa ir tai, jog lietuvaitės daug gražesnės už amerikietes, nes labiau save prižiūri. Lietuvaitės mėgsta pasipuošti, pasidažyti, na o dažną amerikietę pamatysi gatve drožiančią susivėlusią, nesidažiusią, įlindusią į kokį džinsinį maišą. Tokios geriau neužkabink. Pabandyk Amerikoje šokiuose paną už rankos stipriau truktelėti, kaip mėgstama Lietuvoje, apkaltins priekabiavimu ir gali tekti nakvoti daboklėje.
- Kaip patinka gyvenimas grįžus į tėvynę? Ko jau ko, o bananų ir gražių moterų Lietuvoje turime sočiai.
- Negalvokite, kad aš čia grįžau paleistuvauti. Nors dar jaučiuosi gana jaunas, vis dar grožiuosi ir moterimis, ir kokteilio neatsisakau. Gaudamas amerikiečio pensiją Lietuvoje jaučiuosi labai neblogai. Lietuvoje smagu vakaroti - JAV užstalėje dažniausiai bendraujama anekdotais, o čia dainuojama, ir tai man labai prie širdies. Tik susirgti čia bijau - Lietuvos ligoninės baisesnės už JAV kalėjimus. Ten palatoje gulėsi daugiausiai dviese, o jei turi kiek brangesnį medicinos draudimą, karaliausi vienas, turėsi savo televizorių ir telefoną. Be to, Lietuvoje galėtų būti mažiau agresyvių skustagalvių, vagių bei juokdarių policininkų. Prieš keletą metų Jonavoje bendraudami su bičiuliu pritrūkome gėrimo. Sėdame į jo automobilį važiuoti - mašina nė iš vietos. Pažiūrime - abu užpakaliniai ratai pavogti, mašina stovi ant plytų. Iškvietėme policininkus, kurie per raciją paragino kolegas čiupti visus įtariamuosius. Tai jie pagavo... mano draugą iš sūnaus beatsinešantį naujus ratus!
Dar daug įdomybių "Akistatos" skaitytojams galėjo papasakoti ponas Vytautas, tačiau skubėjo vakaroti į užeigą, kur jau laukė draugai. Geros jam kloties ir sveikatos!
S. Stasaičio nuotr.
Dauguma Lietuvos pensininkų galėtų iš pono Vytauto pasimokyti optimizmo bei linksmumo, kurio jam su pensija tikrai niekas neatneša.
